Gimtajame sodžiuje

Mūsų likusi kelionė praėjo beveik sklandžiai. Tik už 4 atspausdintus lapus sumokėjom 12 eurų, bet nėra ko stebėtis, nes juk keliavo Monika su Šarūne. Nepaisanmt to pasiekėme Vilniaus oro uostą anksčiau negu vidurnaktį ir bėgome tiesiai į išsiilgusius mylinčius glėbius su namine sriuba ir lietuviška duona. Mūsų kelionė namo truko daugiau negu 28h, bet nepaisant to, dar likusį kelią namo (kol pasiekėm geltonąjį namą) pasakojau tėvams neužsičiaupdama apie Maljorką. Dabar, kai liko tik pasakojimai ir prisiminimai viskas atrodo taip toli ir svetima, o ir šaltukas čia taip spaudžia. Leidžiantis į Vilnių, pilotas praneša "Vilniuje labai geras oras. 10 laipsnių". KĄĄĄĄ???? Grįžau su basutėm, vis dar laikanti viduje Maljorkos saulę, o čia mat Vilniuj 10 laipsnių. Que fuerte!!!
Grįžti nenorėčiau, bet nežinia kodėl išvykstant, lipant į taxi, Soraya apsiverkė. Matyt todėl, kad suvokė, kad vasara baigiasi ir metas grįžti į realybę. Kad vasara baigėsi, tai jau spėjau pajusti. Taip pat spėjau pajusti vėl kultūrinį šoką, grįžus Lietuvon. Laukiant skrydžio į Vilnių, eilėje stovint kartu su lietuviais, nebemokėjau elementariausio "atsiprašau".
Kagi kagi, sveikas lietuti bei sveiki lietaus žmonės. HOLA!!!
Man regis tai mano paskutinis įrašas. Keista, net širdį suspaudė (matyt todėl, kad groja Angus and Julia Stone).

Mano paskutinės dienos. Paskutiniai kartai. Paskutinės akimirkos netelpa niekur, bet šiek tiek ištraukiau ir įdedu čia:

Paskutinis pirmadienis, bet pirmas kartas, kai naudojau skėtį Maljorkoj!

 Paskutinė vakarienė ir HASTA NUNCA, DUNAMAR!!!

 Pakutinis išsimaudymas jūroj ir uniformos pažeminimas (po to uniformą gražiai įdėjau į šiukšlių maišą ir išmečiau):

 Paskutinė fiesta:

Ir išsikrovė fotikas.

Soraya tikrai atsisveikina su visam.
Angus and Julia Stone fone.

Gracias a blogspot!
Besos!!!!!

Šarūnė, gulinti lietuviškoj savo lovoj.

Ciao, bella!

Pusę kelionės namo beveik įveikėm. Na, neskaitant to, kad dabar sėdim Milano oro uoste, turim pervažiuoti per visą miestą ir nusigauti į kitą oro uostą, tada tikimės, kad gausim savo bilietus į Vilnių ir tik tada dar lauksim savo skrydžio pusę dienos ir galiausiai skrisim pas mamą su tėčiu į glėbį. Ilga kelionė dar nusimato. Nors jau viena naktelę Barcelonos oro uoste įveikta. Miegojom prabangiai – gavom SOFUTĘ!!!

Ak, tas bomžų gyvenimas, kai valgai batoną, pavogtą iš „Dunamaro“ su vandeniu ir ieškai sau vietos ant grindų ir radus laisvą sofutę nušvinta pasaulis.

„How does it feel.to be without home.like a rolling stone..“

PASTEBĖJIMAS. ACHTUNG. Atsidūrus Milano oro uoste, jaučiasi, kad atsidūrei vienoje mados sostinių. Čia yra mažiau mergaičių, kurios rengiasi vienodai baisiai (ta prasme taip kaip Ispanijoj) ir yra daug vyrukų su kostiumais, skrybėlaitėm ir gražiais akiniais. Ay, pero que fuerte! Muy fuerte.

Oro uostai – antri namai. Me encanta.

Žiovaujanti,

Šarūnė

2011 m. rugsėjis 8 d. 11:17h

Paskutinė diena Ca`n Picaforte

The Middle East – Lonely.

Tai diena, kai nežinai, kur dėtis. Atrodo, kad yra tiek daug su kuo atsisveikinti, bet nesinori kišti nosies iš kambario. Reikia atsisveikinti su:

• Jūra
• Smėliu
• Saule
• Cafe con leche/ Mojito/ Daiquiri de fresa (t.y. su viešbučio baru ir jo varpeliu)
• Neskaniu maistu
• Ledais
• „Dunamar“ ir jo pragaro virtuvės vaikėzais (Juanu, Juaquinu, Danielium, PEPPE(!!!!!!!!), Kati, Sančiu, Migueliu)
• „Picafort Beach“ ir visais jo privalumais (smėlėta lova 2,5 mėnesių, beore erdve kambaryje, Tolo loco, Celia barbe, Eugenijos išskirtiniais šokio judesiais, išprotėjusia virtuve su čekiškais keiksmažodžiais, pačiu blogiausiu menedžeriu, kurį esu mačiusi savo gyvenime, visais administratoriais...)
• Čekiškais keiksmažodžiais (na pičiu, do pirdel, sacra...)
• „Ciao Ciao“ picerija
• „Skau“ ir visais nuostabiausiais vasaros hitais: „Danza kuduro“, „Give you everything tonigt“, „Raviosa“...Skamba tai galingai.
• Mojito fiestom
• Išprotėjusiais laisvadieniais
• Raudonu „įdegiu“
• UNIFORMA (!!!!!!!!!!!)
• Išsekimu po darbo
• El cuerpo de Christo con Juaquin
• KALNAIS (!!!!!)
• Ca`n Picaforto kaimeliu
• VOKIEČIAIS turistais (!!!!!!!!!!!)

Liūdniausia tai, kad reikia atsisveikinti su vasara. Hasta luego! Išskėčiam skėčius ir keliaujam į gimtąjį sodžių.

Johnny Cash – Highway Patrol Man

Chupito besito,

Soraya/ Šarūnė

                                                                                                            2011 m. rugsėjis 7 d.

Vienas mano mėgstamiausių posakių byloja – kaip diena, taip naujiena.

Šiandienos (priešpaskutinės dienos) naujienos tokios:

Lyja. Lyja. Lyja. Pirmą kartą po tokio ilgo laiko pasijutau beveik kaip namie. Ėjau gatve su megztuku, skara, batukais ir Juano skolintu “Grupotel” skėčiu. Važiuojant namo iš Alcudios supratau, kad ne taip ir pasiilgau to jausmo, kai važiuoji autobusu Vilniuje, už lango tamsuma ir niūruma ir dar kankina žinia, kad grįžus namo maistas negaruos ant stalo, o jį teks pačiai pasigaminti, o pasigaminus tiesiog įsivaizduoti, kad labai skanu.

JIS atneša JAI skarą.

Pradedame pažindintis su Milanu, nes tai juk irgi labai gražus miestas (nepaisant to, kad jame pilna snobų, kalbančių itališkai). Bandau susitaikyti su mintimi, kad man ten patiks. Pora mėnesių Maljorkoj, pora – Milane. Po kokių metelių galbūt kaip nors ir parsigabensiu namo, tik nežinia iš kur. Galbūt už kokio pusmečio, kai būsiu kur nors Manhattane ir bandysiu vėl nusipirkti bilietą į Vilnių, likus 2 dienom iki skrydžio, sužinosiu, kad iš Milano į Vilnių wizzair neskraidina Šarūnės, o tada ir vėl iš Milano pirksiu bilietą kur nors, galbūt į Havaną ir taip viskas kartosis be galo be krašto, kol nuspręsiu, kad man nelemta skristi per Milaną. „Mama, aš tikrai visų pasiilgau, bet dabar nusprendžiau padirbėti Milane „Prada“ mados namų valytoja, gal pasiseks kaip Maljorkoj ir pakilsiu karjeros laiptais“.

No tengo dinero, pero tengo sueño.

Šiąnakt tikrai sapnuosiu mamos blynus.

Sulijusiom smegenim,

Šarūnė

2011 - 09 - 05

Sodžiaus link

Paskutinio laisvadienio išvakarės:

Can Picaforto kita pusė – rojus žemėje.

Keistas barmenas, kuris neduoda menu (kas keisčiausia – JIS KALBA ANGLIŠKAI, pasirodo čia dar yra išsilavinusių žmonių).

Suoliukas.

Žvaigždynai.

Ramuma.

Tyluma.

Uostas.

Laiveliai.

1 pagauta žvaigždė (be noro).

Jimi Tenor – Stargazing.

2011 m. rugpjūčio 29d.

Paskutinė darbo diena:

Diena pradėta su šampanu (SALUT už tai, kad aš baigiu ir už tai, kad ateinanti savaitė „Dunamare“ bus košmaras, kaip sakė Juaquinas).

Siestos metu net man buvo per daug gera nuotaika miegui (jos metu pagaliau pamačiau, kas ta SORAYA – Celia buvo jos koncerte ir rodė video, nesigailiu, kad nebuvau jame).

Paskutinė vakarienė pasipuošus paskutinį kartą savo nuostabiaja uniforma ir kai sakant vokiečiams „Bis morgen“ galvojau „Hasta nunca“.

Šventinė vakarienė su Nikole, Kristina, Monika ir boracho Danieliu mano nuostabiajam restorane - SALUT!

Šarūnės/Sorayos maudynės jūroje kartu su uniforma, o po to išdidus įėjimas varvančiai į viešbučio barą (rudenį Maljorkoj jūra tokia pat šilta kaip ir vasarą).

Priešpaskutinis kartas „Ciao Ciao“ ir pasimatymas su Jimy. „50ct para ti, Jimy“, „No, para mi nino“ (que fuerte!).

Priešpaskutinis kartas „Skau“, „Barracudoj“, „Charly“.

Naktinis/rytinis pusiau priverstinis (you know what I mean, Moni) pasivaikščiojimas a la playa su maišytais anglais.

4:30h „Picafort beach“ solita.

Ay, pero que fuerte. Muy fuerte. Ufff.

Tengo sueño.

Buenos noches o buenos dias!

Angus and Julia Stone – Red Berries (su žaviai skambančia lūpine armonikėle).

Hasta luego,

Soraya NO MORE!!!!!

2011 m. rugsėjis 5 d. 05:09h

Palmių lapai kažką šnara

Ogi šnara braška, kad rudenėja kažkur ten sodžiuj.
Vingardium Leviosa - ir Šarūnė jau sėdi gimtajam sodžiuj ir žiūri HP su Baltaja varnele geriausia draugele

Kai gauni nuo mamos laišką, sveikinantį su rugsėjo 1 ir pasižiūri pro stiklines duris, tai supranti, kad kažkas čia ne taip. Gavusi laišką iš karto pasitikrinau kalendoriuje, ar dar ne rugsėjis ir apsidžiaugiau, nes šiandien dar oficialiai vasara! Nors vasara Maljorkoj atrodo, kad dar ilgai tęsis ir ruduo atrodo čia neegzistuoja.
Tuo tarpu, kai mama sveikina su rugsėjo pirmąja, aš dar džiaugiuos kaitria saule, žydra jūra, gėlėtom suknelėm, šortais, naktiniu pajūriu, savo mylimu darbu, kurio metu susipjaustau pirštus, prisidarau visokių "pupitų", daužau puodukus, lėkštutes ir taures, plaunu grindis, nešu šiukšles, vaidinu, kad moku vokiškai bei
juokiuos iš vokiškų bajerių, kurių nesuprantu. Taip kad, kaip pasakytų mano bosas "Venga, guapa!".
Kai visi atsisveikėja jau su vasara ir pasitinka rudenį su lietpalčiais, o pirmakursiai kraustosi į Saulėtekį, Monika degina savo bambą, o aš palaikau ją morališkai (kaip žinia, mano baltoji odelė nepripažįsta saulės spindulių. Net Juanas sakė, kad man reikia eiti į pliažą, nes niekas net nepastebės, kad buvau Maljorkoj. Es verdad. Soy blanca).
Me queda poco. Que bueeeenoooooooo!!!!!! (ispaniška intonacija)

Bėgu pagausiu vasaros, įsidėsiu į lagaminą ir parsivešiu!!!

Tiesiogiai iš NErealybės pasaulio,
Soraya

Maljorka skersai ir išilgai

Vėl atgyja laisvadienių ypatumai arba „I`m back on the road with you again, baby“!

Sekmadienio vakaras „Ciao Ciao“. Šarūnė:

-         Tai ką ryt veikiam?

-         Varom į Sa Calobra, - Monika

-         Vale, vale.

Deja, ten taip ir nenuvažiavom (nuvažiavom visur išskyrus ten).

Pasižiūrim kada autobusas. Keista, važiuoja tik vieną kartą per dieną 9h. Na, bet ko jau nepadarysi dėl Maljorkos. Tad atsikeliam 8h, greit susiruošiam, suvalgom po 5 blynus ir išlekiam į autobusą. Laukiam stotelėj kartu su  3 vokiečiais. Laukiam laukiam. Laukiam laukiam. Jau kaip ir nuobodu pasidarė. Autobuso, kuris važiuoja vieną kartą per dieną nėra 40min, tai nusprendžiam važiuot iki kito miesto ir tada iš ten pasiekt Sa Calobra. Taigi, pasiekiame Port Pollenca. Que boniiito!! Ir vėl įsitikinam, kad mes gyvenam pačiam paprasčiausiam Maljorkos miestelyje. Pusvalanduką praleidusios ten ir pamačiusios, kad autobusu mes ten niekaip nenusigausim, nusprendžiam išbandyt keliavimą autostopu Maljorkoj (hay muchas curvas).

Iš pradžių ėjom ilgu, kupinu kančios, dykumos sausumo ir karštumo keliu, kol pasiekėm reikiamą tranzavimo tašką (jau tada jaučiau, kad pradedu dehidratuot). Gera pradžia pusė darbo – 5km su kažkokiu sandėlininku ispanu, o tada atgimė mano sena meilė prancūzams. Stovint kepinančioje ir svilinančioje saulėje ant kelio, kuriuo, neslėpkime, bet pravažiuoja ne itin daug mašinų, staiga sustoja prancūzai vyras su žmona ir paveža mus iki Lluc (Maljorkos bažnytkaimio), nuo kurio visai netoli mūsų tikslas – Sa Calobra. Bėda tik tokia, kad ten nuvažiavus nebuvo jokios rodyklės, vedančios ta kryptim. Bet mes gi turim loginį mąstymą! Važiuojam link Soller – ten gi labai gražu (dažnas atvirukų vaizdelis), gal ir Sa Calobra ten kažkur netoli bus. Tada kai atsistojom tokiam keliuky, kuriame prarieda vos kelios turistų mašinos, tai jau ir liko tik vidury kelio dainuot „Oh happy day.Oh happy day.When Jesus washes...when Jesus washes.He washes my tears away.Oh happy day“. Keisčiausia tai, kad svilinančiam dykumos kelyje, po kokių 15min visai netikėtai sustoja raudonas „Mini Cooper“ be stogo ir sako „We`re going to Soller“ (aš galiu pasakyt, kad vis dėlto šukės tikrai neša laimę, nes restorane sudaužiau jau tiek visko, kad jei pradėtų skaičiuot, tai tikriausiai turėčiau atlyginimo visai nebegaut). Mes net negalvodamos įšokom į mašiną pas jauną prancūzų porelę (PRANCŪZAI) ir atsidavėm Maljorkos vėjui, saulei ir posūkių kupinam keliui. Tos 40min važiuojant mašinoje be stogo Maljorkos siaurais ir kreivais kalnų keliukais buvo lyg akimirka iš pačio gražiausio filmo. Visą laiką sėdėjau išsišiepus, o prancūzė kartas nuo karto čiauškėdama pasakojo, kad atvyko čia paatostogauti šiek tiek, po to grįš į Prancūziją porai dienų ir tada išvažiuos į Niujorką. Va čia tai gyvenimas (gaila, kad nusipirkau jau bilietą į gimtajį sodžių, reikėjo ir man tiesiai į Niujorką). Važiuojant matėm ženklą į Sa Calobra (mūsų pirmutinį tikslą), bet buvo per daug gera ir žavu lėkti pavėjui raudonu mašiniuku, kad tiesiog važiavom su jais kartu į jų galinį tikslą – Soller. Išlipam – ir vėl viskas taip žavu, kad net apsiverkt iš grožio galima. Kokį pusvalandį buvom 9 danguj, kol karštis mūsų nenužudė (parduotuvėje teko galvą kišt į šaldytuvą, norint pasijust šiek tiek geriau, „Monika, ateik pažiūrėk kokių ledų čia yra!!“, taip „rinkomės“ ledus ir jogurtus 10min). Vėliau įsėdom į autobusą, kuris vežė pro dar gražesnius miestelius, įsikūrusius kalnuose. Važiuojant Monika net įsikibo man į ranką, nes buvo TAAIP neapsakomai žavu – sapnas tikrovėje. Tokius vaizdus matydavau tik užsimerkusi savo vaizduotėje, kai būdavau pavargusi, išsekusi, pikta ir taip bandydavau save pamaloninti. Pero es verdad – que bien se vive en Mallorca!

Dar šukės atnešė laimę parsigabenus i Palmą, nes išlipus iš vieno autobuso, įsėdom iškart į kitą, kuris iš tiesų važiuoja ne į mūsų Can Picafortą, o į kitą kaimą, bet vairuotojas buvo toks maloningas, kad atvežė mus ne tik į Can Picafort, bet ir paleido prie pat viešbučio durų - „Que bueno es!“.

O dabar sėdžiu savo lovoj su raudonu veidu, nugairintu Maljorkos saulės ir vėjo ir jei būtų mano valia, tai nekelčiau kojos iš kambario 5 dienas (šį vakarą taip ir darau, man Monika asmeniškai į kambarį nešą ananasų sultis, nes jos raudonumas užmaskuojamas, o mano tai jau vargiai...).

Vis dėlto raudonas veidas nublanksta prieš tai, kad šiandien Maljorką išvažinėjom visaip kaip įmanoma. Kelionės tikslas nepasiektas, bet rezultatai pranoko visus lūkesčius!

Dabar visada grįžusi į lietaus kraštą, kai apniuks liūdesys, prisiminsiu tą vieną ypatingą vasaros dieną, kai lėkiau raudonu mini Cooperiu be stogo vingiuotais siaurais kalnų keliais, vėjui kedenant plaukus ir pučiant laukan blogas mintis. Galbūt tada Maljorkos vėjas man atpūs vėl truputį vasaros gėrio.

Pirmasis mūsų pasiektas taškas - Port Pollenca:

 Pusiaukelėj iš Lluc į neaišku kur su dainaaa:

Kai gyvenam kaip filme "Aplink Maljorką":

Dainą skiriu prancūzams, pavertusiems Maljorką vėl svajonių kampeliu:

Mo`horizons – dance naked under palm trees

Raudona, pavargusi, išsekusi ir apsipatenkinusi,

Š

                      2011 m. rugpjūtis 22 d.

Juodaodė

Eilėraštis "Naktį belaukiant Šarūnės", sukurtas Bernadetos Petrauskytės, yra dar vienas dalykas, kodėl gimtasis sodžiaus kraštas jau traukia.
Nesvarbu, kad kasdien jaučiuosi kaip juodaodė moteris dirbdama juodus darbus, bet Maljorkos saulė man padeda išgyventi. Tuo tarpu, kai sodžiuje lyja lietus, aš dar negaliu suvokt, kad už pusantros savaitės prasideda nauji mokslo metai. Aš tai žinau, bet tikrai nesuvokiu (dar sunkiau suvokt, nes aplink mane dabar bėgioja vokiečiai ir šneka su manim savo nacių kalba).
Vis dėlto Užupio stogai ir Rugilės maistai jau šaukia.

Tai, kodėl gimtasis sodžius šaukia (fake šypsenos):

Vis dėlto nenoriu dar iškeisti vasaros Maljorkoje į pilką, šaltą rudenį, nes čia yra ŠITAIP:

Skambant Frida Kahlo soundtrack`ui,

Š

Skani Maljorka

Ateina Moni pas mane į darbą. Pepė sako jai "Claudija Schiffer es guapa, pero tonta como Soraya Schiffer. No no, Soraya tiene mala memoria". Va tai tau koks pareiškimas. Mano bosas sako, kad gražių ir protingų žmonių nebūna (mat aš jam labai graži atordau dėl nepaaiškinamų priežaščių). Aš viešai pavadinta kvaila. Na, ne tiek kvaila, kiek turinti ne kokią galvą (ta prasme mano atmintis yra labai sutrikusi pastaraisiais mėnesiais).
Dėl tokio pareiškimo mano gyvenimas tikrai nepablogėjo. Sakyčiau, kad net jis eina tik į gera (bent jau mano skrandžiui tai tikrai). Šią savaitę galima pavadinti skaniausia vasaros savaite. Ketvirtadienį Juaquinas (mano virėjas) padarė mum su Monika pačią skaniausią picą kokią esu valgiusi savo gyvenime (tikrai kad con carino), o šiandien buvo taip pat šventiniai pietūs mūsų valgyklos valgomajame. Pareinu iš darbo, laukiu kol Monika apsirengs ir tada jau eisim valgyt į savo valgyklą, bet staiga sulaukiame skambučio. Skambina Moni bosas ir sako "Ar norit kiniečių maisto?". Mes KĄĄĄĄ?? AHAAA. Dios mio. Madre mia. Ufff....Patys skaniausi pietūs Maljorkoj. Parneša Tolo kieniečių maisto tiek, kad būtų užtekę ir badaujantiems Afrikos vaikams. Aš jau buvau užmiršusi, kad maistas gali atnešti tiek džiaugsmo. Tolo atidaro maišiuką, o ten vištiena su dangiškais migdolais ir kitom gėrybėm. Patys geriausi pietūs mano gyvenime, po kurių jautėmės kaip 9 danguj. Aš tai tikrai buvau kažkuriam danguj, kai miegojau siestą po skaniųjų pietų.
Tik skaudu man visada išmesti maistą. Visada skausmas perveria širdį. Jo liko visas kalnas. Restorane irgi lieka kalnai maisto, kurį išmetame vien todėl, kad kažkas palietė. O kažkada, kai Pepė vežė mus į Palmą, per radiją sakė, jog Afrikoje miršta milijonai žmonių, nes neturi, ko valgyti ir ko gerti. Svarstau galimybę kaupti maistą kaip žiurkėnas ir po to išsiųst Afrikon. Prikaupčiau tiek, kad į kambarį netilptų.
"Keista, kad maistas gali suteikt tiek daug laimės žmogui" pagalvojau prieš užmigdama popiečio miegu.
Dar noriu blynų, ledų ir arbatos.

Beje, turiu "savo" vardo ženkliuką Maljorkos formos - SORAYA:

Buenos noches!
Sorayita



Viva la fiesta y viva la siesta

Skelbiu tikrą gyvenimą Maljorkoj pradėtą. Tokį, koks ir turi būti – siempre fiesta y siesta! Jo atidarymas prasidėjo šeštadienį. Mūsų Can Picaforte fiestų metas prasidėjo ir prasidėjo kaip reikiant – FIESTA A LA PLAYA. Brendi sau per smėliuką basom kojom, muzika groja, jūra ošia, žvaigždžių kaip niekad daug (beje, ne tik žvaigždžių, bet ir žmonių). Pagaliau išnyko vokiečių kalba. Aplink krūva besivoliojančių smėlyje ir šokančių ispanų. Širdis neapsakomai džiaugės. VAMOS! VAMOS! Tai buvo viena laimingiausių naktų dar todėl, kad pagavau 3 žvaigždes, brendant pajūriu 4h ryto. Pamiegojau lygiai 2h ir 6h jau kėliaus į darbą. Į darbą kartu su kylančia saule – kaip žavu. Negalėjau patikėt pati savimi, kad miegojau tik 2h, bet negalėjau praleist tokio įvykio! Būčiau padarius diždiausią klaidą.

Beach party 2.30h. Pasižiūriu į laikrodį – ne kažką. Sakau reikia varyt miegot. George sako: „You`re 19 or 90?“, Monika: „Seriouslly...“. Okey. That`s the spirit. Taip ir būna, kai pamiegi 2h ir eini po to į darbą ir po to dar pamiegi 2h siestą ir 2 tampa magišku skaičiumi, išgelbėjusiu kūną nuo atsitrenkimo į kokį stulpą ar stalą ar dar į kokį nors daiktą.

Kitą fiestą galima taip pat beveik pavadinti „beach party“ tik su gimtadienio atributais. Kristinai mūsų čekei sukako 24 metai. Reikia atšęst būtinai! Nupirkom su Monika šampano butelaitį ir knapsojom valandą, kol sulaukėm 00:00h – HAPPY BIRTHDAY! CUMPLEANOS FELIZ! Ir lekiam maudytis jūron 00:30h. Vanduo baisiai šiltas. Tą naktį Can Picafortas mūsų tikrai nekentė, bet buvo taip žavu, kad tiesiog nebuvo laiko kada galvoti apie kitus viešbučio ir miesto gyventojus.

Trečią fiestą labiau pavadinčiau ne fiesta, o siesta. Tai diena, kai sužinojau, kas iš tikrųjų yra el dia libre, o tiesa tokia, kad ji yra tokia: atsikeli ryte, nueini pavalgyt pusryčių, grįžti į kambarį, įsijungi filmą „Pabėgusi nuotaka“ su mintim, kad už 5min vėl užmigsi, tada vėl prabundi pirmą valandą (su mintim, kad reikia eit pavalgyt pietų), bet jų nevalgai, nes per daug greitai reiktų ruoštis. Tą dieną atradome savo Can Picaforto nuostabiąją pusę. Praėjusios visas neskoningas kavines ir parduotuves atradom tikrąją pusiau laukinę miesto dalį, kurioje bangos taškosi į uolas, kalnai atrodo ranka pasiekiami ir vėjas gairina odą bei velia plaukus. Įsimylėjau savo Can Picafortą tądien.

Ketvirta fiesta atrodė gražiausiai – „Hippie party“. Taip žaviai visi atrodė su platėjančiom kelnėm, ilgais plaukais, gėlėtais akiniais ir hipiškom sielom mūsų viešbuty. Būtų buvę visai tobula, jei DJ DANY būtų grojęs „Take it take another little peace of my heart...“ arba bent jau „The Beatles“, nes tikrai jaučiausi kaip būdama dainoje Bee Gees – Stayin` alive su ilgais blondiniškias plaukais. Tiko man vakar tikrai daina „Jeigu tavo sileoje tamsu lai la la la, tu jautiesi vienas tarp visų lai la la la, tai surask merginą gražią, šviesiaplaukę mėlynakę, tapkite gėlių vaikais“ (na gerai, tiko man tik „šviesiaplaukė“ ir „gėlių vaikai“). Žinoma, kadangi čia Maljorka ir DJ DANY yra „nerealiausias DJ ever“, tai kaip visada grojo „patys geriausi hitai“. Bet kam rūpi, kai aplinkui visi šoka iškėlę PEACE.

Que bien se vive en Mallorca!

Beje, įsimylėjau iš naujo Janis Joplin. Niekaip nepaleidžia ji manęs nuo šiol.

 

Besos para todo el mundo.

Paz y amor,

Š

Jau dabar jaučiu, kad man

MOVE!!!

Negaliu nepasidalint (fb visagalis vis dėlto). Tai, ko tikrai norisi ne trumpam, o visą gyvenimą. Adios, amigos, susitiksim Kuboj arba Niujorke, geriant "Cuba Libre" ir šokant dirty dances arba geriant "Strubucks" kavą užsikandant amerikietišku šlamštu. MOVE!!!
Vienos labiausiai įkepiančių mano gyvenime matytų 3min:

1. MOVE

2. LEARN

3. EAT

Kol kas dar sėdinti Maljorkoj,
Š

MOVE - TO PLAY BEACH VOLEYBALL!

La gente esta muy loca

"Viva la fiesta. Viva la noche. Viva Espana. LA GENTE ESTA MUY LOCA" (taip būna, kai vyksta Mojito fiestos mūsų viešbutyje, nusileidus keturiais aukštais žemyn)
Tikrai gyvenant Maljorkoj tampi dar labiau loca/locita, nes smegenys visiškai atsijungia ir nebefunkcionuoja taip kaip turėtų. Matyt tai nelabai gerai, nes bus sunku grįžti į civilizaciją. Tai suvokiau vakar, kai valgant pietus mūsų nuostabiajame valgomajame užtraukėme dainą "Ring of fire"  + vokiška versija, kuri tiesą pasakius nelabai gražiai skamba. Dar faktą, kad atbuko smegenys patvirtina mūsų išmintingieji pokalbiai su virėju Juaquin, kurie skamba maždaug šitaip (beje, jis su manim šneka robotuko balsu , bandė ir mane išmokyt, bet aš kažkokia nevykus, nemoku taip):
- Soraya!
- Que pasa?
- Estas loca
- No, Juaquin, TU estas loco. Estas mas loco en "Dunamar".
Tokie pokalbiai vyksta 5 kartus per 10 minučių. Taip kad "la gente esa muy loca".
Mano virėjas Juaquinas tikrai yra išmintingas vyras. Kasdien jis pažeria šventos išminties, kurios neįnoma paneigt: "Una copa del cuerpo de Christo es muy bueno, pero dos - no. Tienes una botella para mi?". Vyresnių klausyti reikia. Cada noche una copita del cuerpo de Christo. Amen.
Jei tai, kad išgirdus dainą "Hotel California" dainuojant pražilusiam dėdei su barzda ir brazdinant pusę velnio gitara pasidaro gera, reiškia, kad ausims, sielai ir širdžiai kažko trūksta? Ne kažko iš tikrųjų. Tikrai labai ne kažką eiti  pro šalį ir girdėti, kaip panos traukia Lady Gagos dainas (nieko prieš Lady Gagą) ir jau taip traukia, kad griūk negyvas. Dar ir kaip liūdna paklausyt. Taip liūdna, kad net svyra rankos, linksta kojos ir ašaros byra.
Visa tai atskaičius tapau labai mokyta mergaite. Tapau tikra profesionale. Dabar moku ne tik grindis plaut ir lėkštes nešiot, bet ir barmeno padėklą su stiklinėm nešiot, tobulą cafe cortado daryt (pagyrė mane Juanas) ir picą kept. Kylu karjeros laiptais. Nesitveriu džiaugsmu. Liejasi per kraštus džiaugsmeliai (NOT).
Bilietų į savo gimtinę neturiu, tai gal pasilikt Maljorkoj, tikrai kas nors priglaustų tokią "profesionalę" "Anglijos chuliganę" (Peppes naujas sugalvotas vardas) su išsitaškiusiais marškiniais, bet vis tiek "pati gražiausia viešbučio mergaitė".
Beje, vienas didžiausių viešbučio ir darbo restorane privalumų yra tas, kad kiekvieną rytą Juanas iškepa bandelių. Kasryt Šarūnė savo skranduką pradžiugina dar karštu krusanu (šito turbūt ir pasiilgsiu).

Skiriu šią dainą sau, Moni, Georg ir tiems, kurie sako "Que bien se vive en Mallorca":
Johnny Cash - Ring of Fire

Beveik išsilydžiusi iš karščio,
Š

Que bien se vive en Mallorca!

"It`s not fear to be young" sako administratorė Kati paduodama atlyginimą, bet vis dėlto pagaliau pirmasis mano atlyginimas jau saugiai guli mano stalčiuje! Mano sunkus darbas nelabai atlygintas, bet pasipriešinti nelabai galiu. Lieka tik paantrinti Kati.
Kaip ten bebūtų dar galiu paantrinti ir Monikos boso žodžiams "Que bien se vive en Mallorca!", nors ir "When I get to work, I work all day", bet ir dirbant būna smagu, kai tvarkant restoraną sulauki Latte kavos ir baltų Maljorkos gėlelių.
Šiandien mūsų kaimo viešbutyje Mojito party "freaky" tema (labai išradinga). Danis (barmenas) sako "kaip rengsies?", sakau "niekaip". Sako "aš tai rengsiuos hipiu". Tada aš "o, tai man tada tikrai nereikia kostiumo". Danis "aj, tiesa, tu ir taip hipė".

Mano naujas Maljorkos hitas
Janis Joplin - Mary Jane

Išsitaškiusiom mintim ir plaukais,
senorita Soraya mala memoria (naują vardą šian Peppe sugalvojo)

Soraya Schiffer

New experiences.

Mano naujoj sąskaitoj:

• Juaquinas mane pradėjo vadinti profesionale
• Fotosesija mano viešbučio lankstinukui. Peppe liepė pasipuošt (labios rojos, una falda...), nes atvažiuos žurnalistai pafotografuot mūsų resotrano, tai "pasipuošiau". Ateinu į restoraną ir liepia man vienai papozuot su lašišos sumuštinukais. Great. Peppe sakė "Soraya Schiffer" keliaus tiesiai į Holivudą. Tikiuosi, kad užsidirbsiu ten daug pinigų ir nebereikės dirbti restorane daugiau.
• Kėlimasis 6h ryto ir pasisėdėjimas ant suoliuko 6:50h
• Grietinėlė ant veido (kerštingi tie ispanai, ypač Juanai)
• Cumpleanos ir šokoladinis pyragas su 24 žvakutėm, nes mes su Monika esam labai geros
• Patys gražiausi blondiniški garbanoti plaukai tiesiai iš Anglijos prie "Burger King". "You have amazing hair! We were talking about your hair all the time", "You wanna touch them?", "YES!!!"
• Visiškai užsitarnautas antras vardas - LOCA. Iš tikrųjų tai įdomu, kaip galima atrodyt "loca", kai tiesiog dengi stalus ir nieko daugiau nedarai, bet matyt taip tiesiog nutinka, kai ateina Danielius (barmenas), pažiūri ir sako "Tu eres loca". Vale vale.

Gaila, kad mano sąskaita nepasipildo eurais,

Soraya Schiffer

Edita ir Gustė tai puikiai suprastų

Būna, kai Paryžiuj dingsta namas (taip nutinka, kai išlipi ne tame metro išėjime) arba Londone dingsta gatvė. Bet būna dar, kad ieškai vietos, kurioje tau reikia būti 3h, kai vėliau pasirodo, kad tu joje buvai (tik 10 žingsnių tolėliau).

Tai nutiko vakar, kai nuvažiavom į Palmą susitvarkyti savo darbo leidimų. Atsikėlėm per savo laisvadienį 8h tam, kad nuvažiuotume ir susitvaryktume tuos dokumentus. Kupinos optimizmo išlipom Placa de Espana.Galvojam gi nueisim kaip nors („žemėlapį“ Juanas mūsų menedžeris papaišė tokį, kad griūk negyvas). Einam einam. Galvojam nieko nebus, reikia paklaust kieno nors, tad įeinam į parduotuvę. Sako važiuokit su autobusu, nes labai toli reikia eit. Vale, cogemos el autobus 15. Išlipom stotele vėliau negu reikėjo, šiek tiek paėjom, tada kita moteris sako varykit atgal. Super. Laukiam autobuso stotelėj, kurioje nestoja autobusai. Iš nevilties nuėjom į patį mūsų mylimiausią “Eroski”, nusipirkom vandens už 22ct ir batono už 44ct, iš viso 66ct už mūsų pietus. Neapsakomas bomžo jausmas apėmė valgant batoną su vandeniu ir dar pasižiūriu į savo basutę  - suplyšusi. Awesome. Jau antrus batus teks išmest. Tai va, kai laukėm to autobuso ir valgėm batoną, buvom 10 žingsnių nuo Extranjeria (vietos, kur mum dokumentus reikėjo susitvarkyt). Tada pasigavom kitą autobusą, grižom į beveik pradinį tašką ir vėl ėjom pėškom ir klausinėjom žmonių kas 10 žingsnių „Donde esta la Extranjeria?“. Einam be galo be krašto, kol galų gale pasiekėm savo galutinį tašką. Kadangi Ispanijoje yra daug kvailų dalykų, o vienas iš jų toks, kad vasarą viskas užsidaro 2h (tarp jų ir ta mūsų Extranjeria), tai spėjom susitvarkyti tik pusę popierių. Ak, tas beviltiškumo jausmas su suplyšusiu batu. Net nuostabiausi gražiausi Palmos vaizdai nuo katedros laiptų nedžiugino. Sunku buvo išspausti net menkiausią šypsenėlę. Sugadinau Moni dieną.

Parsigabenom namo į savo chatą. Buvau visiškai disconnected from my soul. Pusę 10 miegojau jau kaip kūdikėlis. Bet mano Peppe yra pats geriausias! Nuėjom vakar pas jį. Sakau jam „Tenemos una problemita pequenita“. Tai šiandien mano pats geriausias bosas mus nuvežė sava mašina į Palmą, palaukė, kol susitvarkėm viską, nuvežė parodyt dar maravillosa vaizdų ir parvežė atgal į chatą. Bučkis jam!

Apgailėtina dar tai, kad tie popieriai skirti visiškai niekams. Maniškiame užrašyta „SARUNA KLEIVAITE“, o Monikos lape gimtasis miestas įvardintas kaip „KADAINIANI“.  

Šiandien jaučiuos kaip naujai gimęs kūdikėlis. Laiminga. Išsimiegojus ir pasiruošus naujam gyvenimui.

Einu rengtis savo pačios gražiausios uniformos, ispaniškas tėtis Peppe laukia.

Palma Sorayos akimis (t.y. bomžų Palma):

 Palma Moni akimis:



Hasta luego,

Š!

2011 m. liepa 26 d.

Nes nėra skanaus miego Maljorkoj

Kai nori apturėt saldaus miegelio siestą, to negali padaryt, nes viešbučio telefonas inirtingai skamba (mintyse pagalvoji eikit jūs visi velniop, bet jis vis tiek skamba). Tada atsikeli kaip ragana ir supranti, kad ramaus gyvenimo čia tikrai nėra. Tai buvo Sorayos žodis.

Skiriu šiai popietei dainą:
Arthur Russell - This is how we walk on the moon

LLUVIA!!!!!!!!!!!!!!

"I`m singing in the rain, just singing in the rain. What a glorious day! And I`m happy again"
Prisipažinkit, kas atpūtėt lietų į Maljorką?
Baigiu savo darbelį, kramsnodama žaliuką obuoliuką striksiu savo chaton nešvariais baltais marškiniais. Ryt į darbą 7h - no good. Galvoju šiandien puikus vakaras pasivaikščiojimui pajūriu. Persirengiau, aplankiau Moni bare, žiūriu šoka kažkas. Pažiūrėjau 5min, įsitikinau, kad nieko gero ir galvoju dabar tai jau tikrai eisiu prie jūros. Vėjas pučia, prapūs ir galvą. Išeinu į lauką ir negaliu patikėt. LYJA!!! Kas atėmėt saulę ir šiltą naktį??

WANTED!!!
Ieškomas žmogus, atėmęs iš Šarūnės Maljorkos saulę. Radusiam atsilyginsiu pyragais ir ledų kalnais.

Šoku pro langą pas Honey B! Here comes the sun..tiuriuriuriu

Me encanta levantar a las 6.
Besito,
Š

Cada dia, cada dia

Kaip diena, taip naujiena. Būna dienų, kai sėdi viešbučio pirmam aukšte naktį ir vagi internetą. Tuo tarpu ateina administratorius ir šneka su tavim rusiškai ir niekaip nesupranta, kaip žmogus gali nemokėt rusiškai, nors yra iš Lietuvos. Įdomu buvo pasikalbėt pusiau rusiškai pusiau ispaniškai su bulgaru. Tada grįžtu į savo chatą, atsigulu į smėlio pilną lovą, įsijungiu paklausyt 3 naujų playlisto dainų. Jim James & Calexico – Going to Acapulco fonas ir dabar. Už kokių 10min girdžiu Monika jau krebždena duris. Atsidaro durys. Sakau HOLA, QUE TAL? Monikos atsakymas šį kartą neįprastas. Sako „Žiūrėk, ką atkirtau!“. Žiūriu ir patikėt negaliu, kaip širdis džiaugias. Monika sau vidury nakties parneša didžiausią bloką tualetinio popieriaus. Sako einu einu ir žiūriu kalnas tualetinio popieriaus. Sako, kiek galima po vieną rulonėlį iš viešbučio tualeto vogt, tai paėmiau visą bloką (pralenkė mane visu pajėgumu šį kartą). Laimės ašarom pažymėjom tą naktį ir nuėjom miegot.

Šiandien tualetinis popierius jau anokia naujiena. Šį vakarą nutiko kai kas dar geresnio - atgavau įkvėpimą išmokt ispanų kalbą ir ispanai jau nebe tokie baisūs atrodo. Šiandien einam su Monika savo kaimu ir žiūriu, kad kažkokiam kabake šiandien The Beatles gros. Išeinu iš darbo, nusimetu savo Casandros uniformą (kaip Ruge užvadino naujai) ir einu laimės ieškot, galvoju gal bent jau normalios muzikos paklausysiu. Einu kol išgirstu kažkur jau artėjant „She`s got a ticket to ride“. O, pagaliau! Prisėdu šalia kabako (kaip visad bomžiškai) ant bortuko ir galvoju pasiklausysiu aš čia tų „bytlų“ gal labai baisiai nedainuos (aną kartą, kai kažkur grojo Jackson`o dainas, tai buvo baisiau už baisiausius košmarus). Sėdžiu sau, mušu koja ritmuką. Išeina iš kabako žilstelėjęs vyrukas su barzdele. Sako „Hola“.  Sakau „Hola“. Net pati nustebau, kaip pradėjau su juo ispaniškai kalbėt. Pradėjo jis man pasakot šiek tiek apie savo gyvenimą. O vyrukas ne iš kelmo spirtas - magas, rašytojas, režisierius ir šiek tiek aktorius. Parodė lauke porą triukų su spalvotom skarelėm vaikučiams šalia esantiems. Toks mielas, geras senukas atrodo. Pasidarė labai įdomu. Sako einam, pavaišinsiu kava. Tai buvo viena įsimintiniausių cafe con leche. Paco (toks jo vardas) pasakojo man apie teatrą, knygas, magiją, hipnozę, Maljorką, ispanų kalbą bei rodė triukus su kortom. Dar parodė savo knygas skirtas vaikams ir taip žaviai, artistiškai bei entuziastingai pasakojo apie ką jos, kad tiesiog nors daugiau nei pusės neupratau apie ką tos knygos, visada šypsojaus, linkčiojau ir juokiausi. Išpūčiau akis, kai jis pasakė, kad aš jam pasirodžiau panaši į ispanę, bet pasirodo panaši dėl to, kad šypsaus (išmokau jau čia šypsotis nuolatos). O dabar ant mano spintelės prie lovos guli jo knyga, kurią prižadėjau sau perskaityt. Pabendravus su tokiais žmonėmis ne tokie baisūs atrodo tie ispanai. Beje, jis sakė „Hablas muy bien espanol“ (užtenka porą sakinių mokėt ir jiems jau atrodo, kad puikiai moki ispaniškai).

Kaip žavu, kai nežinai, kas laukia rytoj.

Erik Satie – Gymnopedie No.1

                      2011 – 07 - 20

Sapnuosiu šiąnakt ispaniškus sapnus gal.

Apsipatenkinus,

Š

Into the wild, into the wild, my love

Into the Wild (night) Part 1

Sekmadieniai ir pirmadieniai yra dar kartą viešai skelbiami pačiu geriausiu savaitės metu, nes sekmadienį:

1. Peppei laisvadienis (tai reiškia, kad darbe nebus jokio streso ir viską baigsim laiku; taip ir buvo)
2. Kai turi keltis 6h ryto, būna lengviau nei yprastai, nes žinai, kad ryt laisvadienis
3. Gauni 10 eurų nuo viešbučio svečių už tai, kad pasakei vieną ispanišką sakinį ir nusišypsojai
4. Vakare nuėjus į barą „Baracuda“ prie kito staliuko sėdėjo mano viešbučio svečiai. Jau beveik pripratau visur susitikti žmones iš savo viešbučio ir su jais sveikintis (nejaukiausias susitikimas turbūt buvo plaukiant jūroj. Taip plaukiu ir girdžiu vokietis iš mano „Dunamaro“ sako – Hallo). Taigi, pasisveikinau su savo svečiais ir toliau sėdim su Monika. Po kokių 10min barmenė atneša kažkokio neaiškaus maljorkietiško žolelių gėrimuko. Sako, čia nuo ano staliuko (nuo mano svečių). Mano viešbučio svečiai išprotėję.
5. Išėjus iš „Baracudos“ patraukėm link ledainės netoli mūsų viešbučio, galvojam gal duos ledų mum ten. Gaila, jau buvo užsidaręs mūsų ledų rojus, bet tada praėjom pro piceriją, esančią šalia mūsų viešbučio. Einam pro šalį. Kaip visada padavėjai šaukia iš kilometro HOLA, QUE TAL? Mojuoja, kviečia užeit. Po to atbėga. Sako užeikit, užeikit. Galvojam puiki proga susidraugaut, kad kitą kartą galėtume ateit nemokamos picos. Užeinam. Naują ispanišką „paprotį“ sužinojom – chupitos besitos.
6. O galiausiai išbandėm antrą pasilinkminimo vietą mūsų kaimo – „Charly`s“. Viską gi reikia išmėgint. Šiaip tai jei „Charly`s“ būtų Vilniuj, tai ten net kojos nekelčiau (nes „Sexy bitch.I got a feeling“ ir t.t. manęs visai nežavi), bet jei jau esu Maljorkoj, tai reikia viską išmėginti.  

Grįžus namo po mūsų įdomiosios naktelės, jau buvo ankstus pirmadienio rytas, tad HOLA, EL DIA LIBRE. Kiekvienas laisvadienis yra vis kitoks ir visada savaip įdomus. Prabudusios pusę 10h ryte dar spėjom nubėgt pavalgyt pusryčius. Tada grįžusios atgal gulėjom ant lovos kokias 15min ir dejavom kaip tingim ką nors daryt ir kur nors važiuot, bet ispaniški dievai mum nušvietė protą ir sugebėjom išsikrapštyt iš savo kaimo. Šitą mūsų išvyką pavadinčiau „Into the wild“ ir įgarsinčiau daina Eddie Vedder – Hard Sun.

Into the Wild. Formentor. Part 2

Kaip džiaugiuosi, kad nepasidaviau žmogiškiems žemiškiems instinktams ir nepasilikau miegot (o taip norėjau...). Būčiau pramiegojusi pasaulio valdovės jausmą, kai atsistoji ant uolos, matai kalnus, girdi tik žuvėdras ir jūrą. Buvimas Formentore užgniaužė kvapą. Jau vien važiuojant kalnų siaurais keleliais (kaip Monikos bosas sakė „Hay muchas curvas“. Neslėpkim, įdomiai skamba lietuviškai) oda bėgo šiurpuliukai. Išlipus iš autobuso, nusprendėm tiesiu taikymu eit prie vieno didžiausių Maljorkos švyturių, nes mum taip pat įdomu pamatyti kitą salą iš ten. Einam einam dykumos keliu. Karšta. Mašinos beveik nevažiuoja. O mes einam be galo be krašto. Ėjom tol, kol supratom, kad iki švyturio yra 11km ir mes švyturį pasiektume turbūt naktį. Tada gimė puiki idėja – apsisukti ir eiti atgal. Nenuėjom prie švyturio, bet pabuvom visiškai laukiniam paplūdimy, kuriame nėra viešbučių, tik laiveliai plaukioja, žuvėdros klykia ir mes su Moni einam. Einant pajūriu nutiko pats baisiausias dalykas, koks galėjo nutikti mums vidury buvimo Maljorkoj – Monika įmetė fotoaparatą į vandenį. You go, girl. Bet kadangi buvo taip gražu aplink, tai spjovėm į tą fotoaparatą ir ėjom giliau into the wild, kol priėjom galinį tašką. Atsisėdom, beveik apsiverkėm iš grožio, suvalgėm iš restorano vogtus ir mano darytus „Šarūnės dvigubus cheesburgerius“. Tada Monika sako einam maudytis (mes maudymosi kostiumėlių savo tai nepasiėmėm). Velniop. Kam tada tas hipio raištelis ant galvos? Rengiamės ir einam maudytis. Nusimaudėm ir einam po truputį visos šlapios link autobusų stotelės (į paskutinį autobusą). Einam paplūdymiu taip ypatingai lėtai. Monika pažiūri į telefoną, kiek valandų. Super, liko 15min. BĖGAM! Diena baigėsi su happy end: spėjom į autobusą ir dar į vakarienę.

"Tai surask merginą gražią, šviesiaplaukę, mėlynakę. Tapkite gėlių vaikais"

Kad ir kaip nesinorėtų rytais keltis į darbą (šįryt Peppe sako: „Porque estas triste?“. Koks tonto jis yra. Atsakymas pats paprasčiausias – „No me gustan mananas“) ir kad ir kaip užknisa dirbtinai šypsotis ir apsimesti, kad viską supranti vokiškai, gyvenimas Maljorkoj yra gražus.

"It`s a big hard sun. Beating on the big people, in the big hard world" va taip va.

Chupitos besitos,

Mieguista Š

“Sėsk prie mūsų stalo, seni, dirbai sunkiai ir ilgai" Senas Kuinas

Šiandien, liepos nežinia kokia diena yra didi diena, nes šiandien aplankėm savo supermarketą ir nusipirkom ŠOKOLADO. Paskutinį kartą šokoladą valgiau Vilniuje. Kaip aš tiek ilgai galėjau ištverti be jo, tai dabar jau atrodo nesuvokiama. Kit Kat – „Tomate un respiro y gana un tour around Europe“. Ne paslaptis, kad nesu aš iš tų laimingųjų, kuriems sekasi, taip kad valgydama šokoladą jaučiausi tokia laiminga lyg keliaudama aplink Europą (nors su Peppe vis dar kiekvieną savaitę žaidžiam kažkokį daiktą panašų į „Teleloto“). Kaip vis dėlto ne daug reikia žmogui iki pilnos laimės.

Dar iki laimės trūksta ramybės, valgant pusryčius ir pietus. Per pusryčius negalima normaliai pavalgyti, nes Peppe prisigalvoja visokių darbų, kuriuos man aiškina, kaip padaryti savo šaukiamuoju tonu ir dar po to 10  kartų klausia „comprendes???“, „entiendes????“. Si si. ENDIENDO.COMPRENDO. Mhm. Okey. Košmaras, o ne pusryčiai. Geri sultis, o tau šalia ispanišku rėkiamuoju tonu aiškina ir bajeriukus mėto. Nė vienos ramios minutėlės. Tada ateina pietų metas (mūsų su Moni mėgstamiausias iki šiandienos). Ateinam ramiai pavalgyt į virtuvę. Ne ne ne. Pasirodo neramiai. Ateina Moni šaunusis linksmuolėlis bosas su meistru Juanu ir užsiveda ispaniškus bajeriukus mėtyt: „Fue la noche loca? Fue a Skau?“. Ha ha ha. Va tada tai tikrai pagalvoji go away, leave me alone. Šiandien kažkaip net nesmagūs tie jų bajeriukai, tai Moni palikau likimo valiai vienai su jais ispaniškai prikolint, o aš ramiai kaip pelytė po šluota bandžiau suvalgyt savo salotas (tikrai nepavyko likt nepastebėtai).

Liko dar pusė vasaros, o ramių pietų ir pusryčių čia jau jaučiu, kad nebebus. Užtenka vieną kartą nueit į „Skau“ (legendinį barą, apie kurį kiekvieną vakarą kalba mano virėjas Juaquin ir visi kiti aplinkiniai).  Kiekvieną mielą vakarą Juaquin „Vas a Skau?“, „No“. Ryte tada susilaukiu klausimų „Anoche fiesta? Discoteque?“, „No“. Kai visi aplinkiniai kalba apie „Skau“, tai galvojam su čekėm, kad būtinai reikia išbandyt, nes vis tiek mūsų kaime yra 2 kabakai, tai reikia išmėgint, kad galėtume sakyt, kad ten tikrai nėra ko eit, o ten TIKRAI daugiau neisim.

 Pirma, padarėm klaidą, kad ten ėjom, kai kitą dieną reikėjo į darbą. Tai buvo pati blogiausia idėja. Antra bloga mintis buvo eiti išgerti vyno į piceriją, kurioje dirba prancūzas, įsivaizduoujantis esąs mūsų draugas. Trečia bloga mintis buvo nuėjus į Skau fotkintis. Ir kuo toliau, tuo labiau daugėjo tų blogų minčių. Labai smagu būna naktį, kai šoki visą laiką. Kristina atsitempia mane iš vidurio šokių aikštelės, sako einam fotkintis su menedžeriu mūsų. O, sveikas Juanai! (Ryte ateina į restoraną menedžeris: Hola, que tal? Aš: Bien, gracias). Tada parbėgu pas Nikolę: JUAN WAS YESTERDAY IN SKAU WITH US??? Nikolė: YES (laughing). Viskas dar būtų buvę tikrai normalu, jei nebūčiau susimovus ryte. Pareinu po Skau namo. Galvoju reikia užsistatyt žadintuvą 7:30h, nes 8.30h turiu jau būt darbe. Nusistatau. Pasitikrinu dar penkis kartus, ar tikrai nusistačiau. CHECKED. Miegu. Žadintuvas suskamba 7.30h. Kažką paspaudžiau ir miegu toliau. Tada prabunda Moni ir sako: „Šarūne, o tu neturėtum būt darbe?“. Įdomu, kiek valandų. 8.47h. Oooo estupendo! Geriau ir būt negali. Vėluoju į darbą pas PEPPĘ. Šiaip tai būčiau miegojus, jei būtų reikėję kur nors kitur eiti, bet kadangi darbas šaukia vergus, tai sumušiau savo visus rekordus ir per 2 min susiruošus išbėgau. Bėgdama užsimečiau liemenę, susisegiau plaukus ir užsisagsčiau marškinius. Atbėgu į darbą jau iš tolo šaukdama BUENOS DIAS Y PERDON!!! Peppe pažiūri į mane savo keistu žvilgsniu per akinių viršų ir sako: „manana a las 7”. Po to „kodėl šiandien neusisšukavai?“. Dios mio, gi BĖGAU į darbą. Susišukuoti plaukų jau nebespėjau, mielasis mano Peppe. Galvoju gerai gerai, tik tu daugiau nieko man nesakyk. Ateisiu nors ir 6. Aišku, patyčių neiššvengta. Visą mielą kalendorinę dienelę raudonavau nuo jo bajeriukų. Diena buvo kaip niekada ilga. Baigėm darbą su Nikole 11h. Pasivaikčiojom pakrante ir parsliūkinom į savo chatą. God, save me from this kind of days!

Vis dėlto, kaip gerai, kad mano šefas turi humoro jausmą ir dar labai gerai, kad aš jam patinku, nes kitaip gyvenimas taptų  pragaru, o toks jau tapo Nikolei mano bendradarbei. Taip kad net nelaimingiesiems kartais sekasi (ta prasme man ir ta prasme iš dalies sekasi).

Įrašinėju dainą special for you, Honey B. Taip kad dar vienas darbas iš sąrašiuko - CHECKED!

Šalin miegus ir vamos a trabajar.

„It feels so right! Now hold me tight tonight!!!“

2011 m. liepa 15 d.

Estoy muy cansada.

Š

Back on the road with you again!

Kai galvoji, kad turėsi dvi išeigines iš eilės, tai jausmas nerealus! Pirmą dieną su Moni pavalgėm pačius didžiausius pusryčius, nes bomžai neturi iš ko nusipirkt pietų ir vakarienės. Dar nušvilpėm bandelių, pasidarėm sumuštinių, pasipuošėm ir išlėkėm on the road į Valldemossą.
Išsiruošėm į patį gražiausią pasakiškiausią miestelį, kuris puikuojasi tuo, kad jo vienuolyne kažkada gyveno Šopenas su savo meile. Eini ir visur Šopenas. Lenkas. Nieko neturiu prieš Šopeną, tikrai, bet miestukas tikrai turi daugiau kuo didžiuotis, o ne vien tuo, kad jame kompozitorius su savo meile praleido vieną blogiausių metų savo gyvenime (taip sakė jo mylimoji ir parašė net knygą apie tai). Ten pilna gėlių visur. Ant sienų. Ant žemės. Vijokliais ir kerpėm apaugę viskas. Taip pasakiška ir jauku. Ir baisiai karšta, nes ten jūros nėra, o tik kalnai kalnuoti, o pakalnės nuplikę, todėl vaikščiojom visur su vėduoklėm (buvo priedas prie laikraščio "Ultima hora", kurį pirkau Peppei). Vakar tikrai pajutau, kad esu Ispanijoj, nes jau jaučiausi kaip koks kirminėlis užsikasęs karščiu. Nors ten ir kaimelis, bet vis tiek sugebėjom nuėjusios į nuostabų karališką parkelį sutikt du vaikinus, kurie atsisėdę pačiam nuostabiausiam parke repavo ir įrašinėjo savo improvizacijas ispaniškai. Žaidėm su jais išlikimą. Jie nugalėjo ir mes išėjom už kokio pusvalandžio, kai jie pradėjo breiką šokt. Jou jou jou reperiu Ispanijoj gimiau "Tengo diez y siete anos y no trabajo", "cono", "puta"...pagavai ritmą?? Labai smagu, kai žmonės galvoja, kad nesupranti ispaniškai.
Princesių ir princų mieste įgyvendinom vieną darbų iš Honey B sąrašiuko: NUSIPIRKOM LEDŲ. Patys skaniausi čia valgyti ledai. Tad, NUSIPIRKTI LEDŲ - CHECKED! Ir dar fėjų miestelyje sugalvojom po norą ir įmetėm po centą į fontaną. Noras privalo išsiplildyti. Kur nors bent jau turi sektis gyvenime.
O vėliau apvaikščiojusios visaip kaip įmanoma Valldemossą, atsisveikinom su ja, pamojom rankele ir išvažiavom į Palmą ir tada jau atgalios į savo kaimą.
Iki tol buvau antroj geriausioj vasaros dienoj. Tada dar nuėjom prie jūros savo vokiečių kaime, tada atėjo mūsų čekės draugės su pačia blogiausia naujiena: "I have bad news. You tommorow no free day" (mano Nikoles laužyta anglų kalba). KĄĄĄĄ? Viskas buvo taip tobula. Galvojau miegosiu visą dieną ir bus dar viena nuostabi diena. Ir ką jūs sau galvojat. 9h ryto Soralla jau įžengia į restoraną su savo nešvaria uniforma, pačia rūškaniausia mina ir neišsimiegojusiu viedu. "Lo siento, Soralla. Juan bla bla bla...". Esmė tame, kad mūsų nuostabusis šaunusis menedžeris neleido turėt dviejų laisvadienių mum, nes čia yra nesąmonė du laisvadieniai. Taip negali būt. Nuostabu. Tad sveikas, "Dunamar" viešbuti ir iki kitų kartų pačios geriausios vasaros dienos!
Nieko tokio. Viskas gerai, nes "I feel music in your eyes, rainbows in your ears. How could hevean ever be like this. A MIRACLE EXISTS!"

Back on the road with you, babe!

 "Dunkin coffee" nelygu "Sturbucks". Still, ispanišką variantą išbandėm ir duodam duoklę reklamai:

 Meilė ir mirtis Veronoje (arba karštis Valdemosoj):

 Nusipirkti ledų - CHECKED!

Perdon, bet norų garsiai negalima sakyti. Noras žinomas tik man, lietuviškam 1ct ir fontanui.

 Princų ir princesių miestas atrodo daugmaž šitaip tik dar gražiau:

 O aš jo valdovė! "Queen of fu*** everything"

 Nes neįdomu fotkintis su Šopeno statula kaip medžiui.

 Einam einam su Moni gatvelėm. Landžiojam visur kur. Ir staiga girdim kažkas groja fortepijonu. Sėlinam sėlinam. Ką jūs sau galvojat??! Gyvas Šopeno koncertas. Baisiai žaviai šurpuliukai kūnu bėgo. Įsiamžinam. CHECKED.

 Mano draugė Super Žvaigždė.

 Baigiam dieną pasislėpusios, nes jau ne kažką sėdėt Palmoj vakare ir jaust karštį.

Bučkis, euras ir bulkutė (iš Dunamaro šįryt kepta su Nutela),

Š

Passion for fashion

Buvau primiršusi savo didžiausią „passion“ čia Maljorkoj, nes čia tiesiog wild wild South, bet aš grįžtu ir pristatau mūsų fahion kasdienybę. Jau daugybę kartų sakiau, kaip mes su Moni nuoširdžiai nekenčiam savo uniformų ir tai galėčiau pakartoti dar milijoną kartų.

Kasdien  būna mažiausiai 30 laipsnių, o mes einam į darbą su kelnėm, marškiniais ir liemene. Ar tai yra normalu? Mūsų uniforma turi 4 NE (aš, Moni, Kristina ir Nikola), o dar kiek garsiai neišreikštų NE. Man dar labai patinka Moni išraiška, kai maunasi savo kelnes 40 dydžio. Visada noriu nufilmuot šitą jos veiksmą, bet vis pamirštu, kad turim fotoaparatą. Smagi ta kasdienybė kartais būna. Gerai, dažniausiai šis momentas būna vienas smagiausių dienos akimirkų. Na gerai, dar labai smagu būna parbėgus iš darbo nusimesti visus drabužius ir vėl tapti Šarūne. Atgaiva. Atgaiva. Atgaiva. Tobulas jausmas. Išsileidi savo sutemptus plaukus, užsidedi hipio atributiką ir eini laimės ieškot. Niekada dar nejutau tokios laimės dėvint SAVO rūbus. Klausykit, pasiilgau Humanų.

Mūsų unifromų kasdienybė viename (arba graudu pažiūrėti):

Sielos, veidrodžio ir akių atgaiva bei virtimas į save priverčia nusišypsoti. Seriously. Dios mio, niekad taip nesidžiaugiau savo suknelėm, kaip čia!

Su pakilia nuotaika,

Š

En palacio mas despacio (sako Juaquin)

Aš tai jo vietoj taip nesakyčiau, nes „rūmuose“ tikrai niekas nevyksta lėčiau. Čia visur bėgimo žingsneliu viskas vyksta. Galbūt nevyktų, jei Peppe nebūtų Peppe. Mano crazy man (kaip visi aplinkiniai sako, kalbėdami apie jį) šiandien dar kartą įrodė, kad toks ir yra. Šiandieną pavadinčiau „Tyliąja diena“. Jei ispanai pasisveikinant nepaklausia kaip laikaisi, vadinasi čia kažkas ne taip. O „ne taip“ tikrai pajaučiau šiandien. Mat vakar užmiršau padaryti porą darbelių vakare, už tai nubaudė mane ir nesikalbėjo su manim mano šaunusis bosas. Puiki diena. Seniai jau buvau patyrusi tokią įtampą. Šiandien ta diena. Ta blogoji. Nors nieko šiandien nesudaužiau. Labai sveikintina, Soralla.

Beje, pagooglinau tą dainininkę, dėl kurios tapau Soralla. Pasirodo, ji ne Soralla, o Soraya. Soy tonta! Pusę dainos paklausiau, ne daugiau. Net neatsimenu, ar labai baisiai ji dainuoja, ar šiaip nepatiko. Pamenu tik tiek, kad ji garbanotais plaukais. Pliusas.

P.S. Keista, bet mūsų Can Picaforte šiandien dainavo kažkokia juodukė blizgančiais raudonais bateliais ir raudona suknele. Ne, čia ne keista. Keista tai, kad pirmą kartą šiandien čia girdėjau moteriškę dainuojant ir nuo jos balso net šiurpuliai perbėgo per kūną: „Freedom! Freedom! Freedom!“

Moby – In this world

Nighty night, Moby.

Buenos noches, Pep.

Labanakt,

Š

2011 m. liepa 7 d.

Ką veikti, kai grįžti iš darbo 12h dienos

Mūsų su Moni pasirinkimas nekoks. Neslėpkime. Prabuvus čia 15 dienų ir žinant jau savo kaimą mintinai, savo laisvą laiką iki vakarinės darbo dalies praleidome šitaip:

• Išsiskalbėm rūbus (Soli parodė kaip įsijungt skalbimo mašiną. Jau viešbučio rūsiai antri namai sakyčiau. Kol praeini per rūsį 10 kartų HOLA, QUE TAL spėji pasakyt)
• Pažiūrėjom filmą apie Johno Lennono vaikystę „Nobody boy“. Pabuvojom pusantros valandos nerealiuose 60`s. Atsigavo širdis, nes jau visi tie mokyklinio lygio pasirodymai viešbučiuose baigia pražudyt. „Mister sadman, bring me a dream...“
• Susikūriau savo naują geriausią draugą, su kuriuo kartu leisime nuo šiol laisvalaikį
• Susukom video blogą, kuriame girdisi tik „Breakbot – Baby I`m yours“
• Pasidžiovėm rūbus
• Dejavom iš karščio. Šiandien turbūt pati karščiausia diena Maljorkoj, kol čia esam

Bet staiga gimė puiki mintis. Prisiminiau, kad stalčiuje mano sąsiuvinyje guli žalias mažas vokelis, kuriame slypi KAI KAS, ką davė Honey B traukinių stoty prieš išvažiuojant. O vokelyje slepiasi „Smagių darbų sąrašiuks“. Nuo šiol, kai grįžus iš darbo nebus įkvėpimo ką nors veikt, pradėsiu vykdyt B sąrašiuką. Taigi taigis „Smagių darbų sąrašiuks“:

• Kepti blynus (hard task čia, nes nėra kur, bet gal ką nors reikės sugalvot)
• Įrašyti dainą (labai tikėtina, nes dengiant stalus vienai restorane daugiau nieko ir nelieka tik dainuot)
• Nusipirkti ledų (kai gausiu arbatpinigius šios savaitės)
• Nusipirkti drabužių (kitą kartą, kai nuvažiuosim į Palmą, nes Can Picaforte rūbai babajų arba kiniečių, ta prasme jo, Guste, tavo gentainių)
• Pabūti tarp žvėrių (vaikai skaitosi?)
• Kopinėti medų (el verano es largo)
• Šokti su parašiutu (iš karto pasakiau B, kad tai vienintelis dalykas, kurio nedarysiu, nes man širdis sprogtų!)
• Sveikai maitintis (kartais pavyksta, bet labai sunku ledams atsisakyt...)
• Nusnūsti (tai padarau kiekvieną mielą dieną)
• Išgerti kavos (prižadu iš karto nuėjusi į darbą išgerti)
• Pagauti drugelį (nemačiau čia dar nė vieno drugelio)
• Ką nors išmokti (reikėtų išmokti nedaužyti indų)
• Pažiūrėti filmą (DONE!)
• Išgerti pieno (ryt per pusryčius išgersiu to pieno, kuris galioja metus)
• Paleisti aitvarą (padarysiu aitvarą iš nešvarių savo uniformos marškinių)
• Nuvykti prie jūros (EASY TASK, penki žingsniai)
• Pakilti oro balionu (na, šitą gal pasiliksiu įvykdyti kartu su tavim, B)
• Eiti į pasimatymus (no tengo novio)
• Paplaukioti baseine (gėda eit plaukiot į baseiną su hotelio svečiais)
• Valytis dantis
• Kovoti už taiką (LOVE, PEACE, FLOWER POWER)
• Padėti draugui (kasdien padedu draugei išgyventi)
• Prisiminti vaikystę (bėgsiu pastatyt smėlio pilį)
• Stebėti žvaigždes (jau beveik išmokau žvaigždynus)
• Rašyti dienoraštį (jau darau tai, jau darau, B)
• Klausytis radijo (biški sudėtinga, nes nėra galimybės tai padaryti, nes mes gi vargšės bomželės)
• Pagauti zuikį (ir taip taurių pridaužau pakankamai)
• Mušti būgną (aha, pritariamieji mano dainavimui. Puiki mintis!)
• Nudrožti pieštuką (tam reikia pieštuką pirmiausia įsigyti)
• Paplepėti (cada dia su ispanais, danais ir vokiečiais)
• Buriuoti (būtų tobula čia tikrai, reikia lėšų tam. Kai gausiu atlyginimą, žiūrėsim kaip čia bus)
• Stebėti gamtą (kasdienybė, nes daugiau nėra ką stebėti)
• Pabūti romantiku (B, kasnakt juo tenka pabūti, kai guli ALEIN ALEIN pajūry)
• Skambinti mamai (šiuo metu mano mamukas su tėtuku taip pat disconected)
• Išgręžti skylę (išgręšiu skylę į Palmą)
• Pasvajoti (jei nesvajočiau neišgyvenčiau)
• Įsigyti augintinį (not such a good idea, žuvytę nebent iš jūros pasigausiu)
• Suvalgyti morką (paprasta kaip du kart du, jei būtų morkų)

Toks mano sąrašėlis, kurį baigiu su non stop skambančia daina Free – Woman.

Antras Mojito partis užskaitytas. Grojo AC/DC. Šį kartą DJ DANY buvo nuostabus. Ir aš viena šokau, nes reikia pasilinksmint, nes gi atostogos. Vasara. El verno es largo.

„Sleep in peace when day is done, that`s what I mean...and I`m feelin` good“

Buenos noches.

Besitos,

Š

2011 m. liepa 7 d. 00:25h

El dia libre

Nu ką aš jum galiu pasakyt. Sėdžiu vėl ant bortuko prie "Europos" kabako ir vagiu internetą. Sausainiai už 2.6 eur, nes nespėjom į vakarienę. Brangoki, nesplėpkim, bet kai esi bomžas ir visą dieną nevalgai, tai ką padarysi. Nieko naujo tikrai. Įprasta man.
Šiandien pati geriausia vasaros diena! Su Moni buvom ekskursijoj Palmoj. Žmonės, ten visai kitoks gyvenimas nei mūsų kaime. Važiuokit visi į Palmą! Ten yra jaunų žmonių. Ten yra MIESTAS. Pagaliau mažų, senų gatvyčių labirintai ir atgaiva sielai. Būtų nuostabu, jei mūsų kaimas būtų Palmos priemiestis, tada būtumėm mieste all the time. Buvo Bliuzų after partis. "Ain`t no sunshine when she`s gone...". Nerealu nerealu nerealu. Visko visko pilna dabar! Ten supratom, ką norėta pasakyti daina "Cuando tomas tu cafe, toma tu cafe con cana...en Espana". Nuotabiai žavu. Sugrąžinkit mane atgal!

Ir wait for it...video blogas tiesiai iš Palmos:

Por favor, palikit mane Palmoj!



 Bliuzų afteris Palmoj "Ain`t no sunshine when she`s gone...":

Ei jūs, skriskit čia, paukštukai mano!

Su meile ir šypsena,

Š