Kaip diena, taip naujiena. Būna dienų, kai sėdi viešbučio pirmam aukšte naktį ir vagi internetą. Tuo tarpu ateina administratorius ir šneka su tavim rusiškai ir niekaip nesupranta, kaip žmogus gali nemokėt rusiškai, nors yra iš Lietuvos. Įdomu buvo pasikalbėt pusiau rusiškai pusiau ispaniškai su bulgaru. Tada grįžtu į savo chatą, atsigulu į smėlio pilną lovą, įsijungiu paklausyt 3 naujų playlisto dainų. Jim James & Calexico – Going to Acapulco fonas ir dabar. Už kokių 10min girdžiu Monika jau krebždena duris. Atsidaro durys. Sakau HOLA, QUE TAL? Monikos atsakymas šį kartą neįprastas. Sako „Žiūrėk, ką atkirtau!“. Žiūriu ir patikėt negaliu, kaip širdis džiaugias. Monika sau vidury nakties parneša didžiausią bloką tualetinio popieriaus. Sako einu einu ir žiūriu kalnas tualetinio popieriaus. Sako, kiek galima po vieną rulonėlį iš viešbučio tualeto vogt, tai paėmiau visą bloką (pralenkė mane visu pajėgumu šį kartą). Laimės ašarom pažymėjom tą naktį ir nuėjom miegot.
Šiandien tualetinis popierius jau anokia naujiena. Šį vakarą nutiko kai kas dar geresnio - atgavau įkvėpimą išmokt ispanų kalbą ir ispanai jau nebe tokie baisūs atrodo. Šiandien einam su Monika savo kaimu ir žiūriu, kad kažkokiam kabake šiandien The Beatles gros. Išeinu iš darbo, nusimetu savo Casandros uniformą (kaip Ruge užvadino naujai) ir einu laimės ieškot, galvoju gal bent jau normalios muzikos paklausysiu. Einu kol išgirstu kažkur jau artėjant „She`s got a ticket to ride“. O, pagaliau! Prisėdu šalia kabako (kaip visad bomžiškai) ant bortuko ir galvoju pasiklausysiu aš čia tų „bytlų“ gal labai baisiai nedainuos (aną kartą, kai kažkur grojo Jackson`o dainas, tai buvo baisiau už baisiausius košmarus). Sėdžiu sau, mušu koja ritmuką. Išeina iš kabako žilstelėjęs vyrukas su barzdele. Sako „Hola“. Sakau „Hola“. Net pati nustebau, kaip pradėjau su juo ispaniškai kalbėt. Pradėjo jis man pasakot šiek tiek apie savo gyvenimą. O vyrukas ne iš kelmo spirtas - magas, rašytojas, režisierius ir šiek tiek aktorius. Parodė lauke porą triukų su spalvotom skarelėm vaikučiams šalia esantiems. Toks mielas, geras senukas atrodo. Pasidarė labai įdomu. Sako einam, pavaišinsiu kava. Tai buvo viena įsimintiniausių cafe con leche. Paco (toks jo vardas) pasakojo man apie teatrą, knygas, magiją, hipnozę, Maljorką, ispanų kalbą bei rodė triukus su kortom. Dar parodė savo knygas skirtas vaikams ir taip žaviai, artistiškai bei entuziastingai pasakojo apie ką jos, kad tiesiog nors daugiau nei pusės neupratau apie ką tos knygos, visada šypsojaus, linkčiojau ir juokiausi. Išpūčiau akis, kai jis pasakė, kad aš jam pasirodžiau panaši į ispanę, bet pasirodo panaši dėl to, kad šypsaus (išmokau jau čia šypsotis nuolatos). O dabar ant mano spintelės prie lovos guli jo knyga, kurią prižadėjau sau perskaityt. Pabendravus su tokiais žmonėmis ne tokie baisūs atrodo tie ispanai. Beje, jis sakė „Hablas muy bien espanol“ (užtenka porą sakinių mokėt ir jiems jau atrodo, kad puikiai moki ispaniškai).
Kaip žavu, kai nežinai, kas laukia rytoj.
Erik Satie – Gymnopedie No.1
2011 – 07 - 20
Sapnuosiu šiąnakt ispaniškus sapnus gal.
Apsipatenkinus,
Š
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą