Būna, kai Paryžiuj dingsta namas (taip nutinka, kai išlipi ne tame metro išėjime) arba Londone dingsta gatvė. Bet būna dar, kad ieškai vietos, kurioje tau reikia būti 3h, kai vėliau pasirodo, kad tu joje buvai (tik 10 žingsnių tolėliau).
Tai nutiko vakar, kai nuvažiavom į Palmą susitvarkyti savo darbo leidimų. Atsikėlėm per savo laisvadienį 8h tam, kad nuvažiuotume ir susitvaryktume tuos dokumentus. Kupinos optimizmo išlipom Placa de Espana.Galvojam gi nueisim kaip nors („žemėlapį“ Juanas mūsų menedžeris papaišė tokį, kad griūk negyvas). Einam einam. Galvojam nieko nebus, reikia paklaust kieno nors, tad įeinam į parduotuvę. Sako važiuokit su autobusu, nes labai toli reikia eit. Vale, cogemos el autobus 15. Išlipom stotele vėliau negu reikėjo, šiek tiek paėjom, tada kita moteris sako varykit atgal. Super. Laukiam autobuso stotelėj, kurioje nestoja autobusai. Iš nevilties nuėjom į patį mūsų mylimiausią “Eroski”, nusipirkom vandens už 22ct ir batono už 44ct, iš viso 66ct už mūsų pietus. Neapsakomas bomžo jausmas apėmė valgant batoną su vandeniu ir dar pasižiūriu į savo basutę - suplyšusi. Awesome. Jau antrus batus teks išmest. Tai va, kai laukėm to autobuso ir valgėm batoną, buvom 10 žingsnių nuo Extranjeria (vietos, kur mum dokumentus reikėjo susitvarkyt). Tada pasigavom kitą autobusą, grižom į beveik pradinį tašką ir vėl ėjom pėškom ir klausinėjom žmonių kas 10 žingsnių „Donde esta la Extranjeria?“. Einam be galo be krašto, kol galų gale pasiekėm savo galutinį tašką. Kadangi Ispanijoje yra daug kvailų dalykų, o vienas iš jų toks, kad vasarą viskas užsidaro 2h (tarp jų ir ta mūsų Extranjeria), tai spėjom susitvarkyti tik pusę popierių. Ak, tas beviltiškumo jausmas su suplyšusiu batu. Net nuostabiausi gražiausi Palmos vaizdai nuo katedros laiptų nedžiugino. Sunku buvo išspausti net menkiausią šypsenėlę. Sugadinau Moni dieną.
Parsigabenom namo į savo chatą. Buvau visiškai disconnected from my soul. Pusę 10 miegojau jau kaip kūdikėlis. Bet mano Peppe yra pats geriausias! Nuėjom vakar pas jį. Sakau jam „Tenemos una problemita pequenita“. Tai šiandien mano pats geriausias bosas mus nuvežė sava mašina į Palmą, palaukė, kol susitvarkėm viską, nuvežė parodyt dar maravillosa vaizdų ir parvežė atgal į chatą. Bučkis jam!
Apgailėtina dar tai, kad tie popieriai skirti visiškai niekams. Maniškiame užrašyta „SARUNA KLEIVAITE“, o Monikos lape gimtasis miestas įvardintas kaip „KADAINIANI“.
Šiandien jaučiuos kaip naujai gimęs kūdikėlis. Laiminga. Išsimiegojus ir pasiruošus naujam gyvenimui.
Einu rengtis savo pačios gražiausios uniformos, ispaniškas tėtis Peppe laukia.
Palma Sorayos akimis (t.y. bomžų Palma):
Palma Moni akimis:
Hasta luego,Š!
2011 m. liepa 26 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą