Dėl tokio pareiškimo mano gyvenimas tikrai nepablogėjo. Sakyčiau, kad net jis eina tik į gera (bent jau mano skrandžiui tai tikrai). Šią savaitę galima pavadinti skaniausia vasaros savaite. Ketvirtadienį Juaquinas (mano virėjas) padarė mum su Monika pačią skaniausią picą kokią esu valgiusi savo gyvenime (tikrai kad con carino), o šiandien buvo taip pat šventiniai pietūs mūsų valgyklos valgomajame. Pareinu iš darbo, laukiu kol Monika apsirengs ir tada jau eisim valgyt į savo valgyklą, bet staiga sulaukiame skambučio. Skambina Moni bosas ir sako "Ar norit kiniečių maisto?". Mes KĄĄĄĄ?? AHAAA. Dios mio. Madre mia. Ufff....Patys skaniausi pietūs Maljorkoj. Parneša Tolo kieniečių maisto tiek, kad būtų užtekę ir badaujantiems Afrikos vaikams. Aš jau buvau užmiršusi, kad maistas gali atnešti tiek džiaugsmo. Tolo atidaro maišiuką, o ten vištiena su dangiškais migdolais ir kitom gėrybėm. Patys geriausi pietūs mano gyvenime, po kurių jautėmės kaip 9 danguj. Aš tai tikrai buvau kažkuriam danguj, kai miegojau siestą po skaniųjų pietų.
Tik skaudu man visada išmesti maistą. Visada skausmas perveria širdį. Jo liko visas kalnas. Restorane irgi lieka kalnai maisto, kurį išmetame vien todėl, kad kažkas palietė. O kažkada, kai Pepė vežė mus į Palmą, per radiją sakė, jog Afrikoje miršta milijonai žmonių, nes neturi, ko valgyti ir ko gerti. Svarstau galimybę kaupti maistą kaip žiurkėnas ir po to išsiųst Afrikon. Prikaupčiau tiek, kad į kambarį netilptų.
"Keista, kad maistas gali suteikt tiek daug laimės žmogui" pagalvojau prieš užmigdama popiečio miegu.
Dar noriu blynų, ledų ir arbatos.
Beje, turiu "savo" vardo ženkliuką Maljorkos formos - SORAYA:
Buenos noches!
Sorayita
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą