Nesvarbu, kad kasdien jaučiuosi kaip juodaodė moteris dirbdama juodus darbus, bet Maljorkos saulė man padeda išgyventi. Tuo tarpu, kai sodžiuje lyja lietus, aš dar negaliu suvokt, kad už pusantros savaitės prasideda nauji mokslo metai. Aš tai žinau, bet tikrai nesuvokiu (dar sunkiau suvokt, nes aplink mane dabar bėgioja vokiečiai ir šneka su manim savo nacių kalba).
Vis dėlto Užupio stogai ir Rugilės maistai jau šaukia.
Tai, kodėl gimtasis sodžius šaukia (fake šypsenos):
Vis dėlto nenoriu dar iškeisti vasaros Maljorkoje į pilką, šaltą rudenį, nes čia yra ŠITAIP:
Skambant Frida Kahlo soundtrack`ui,
Š
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą