Soraya Schiffer

New experiences.

Mano naujoj sąskaitoj:

• Juaquinas mane pradėjo vadinti profesionale
• Fotosesija mano viešbučio lankstinukui. Peppe liepė pasipuošt (labios rojos, una falda...), nes atvažiuos žurnalistai pafotografuot mūsų resotrano, tai "pasipuošiau". Ateinu į restoraną ir liepia man vienai papozuot su lašišos sumuštinukais. Great. Peppe sakė "Soraya Schiffer" keliaus tiesiai į Holivudą. Tikiuosi, kad užsidirbsiu ten daug pinigų ir nebereikės dirbti restorane daugiau.
• Kėlimasis 6h ryto ir pasisėdėjimas ant suoliuko 6:50h
• Grietinėlė ant veido (kerštingi tie ispanai, ypač Juanai)
• Cumpleanos ir šokoladinis pyragas su 24 žvakutėm, nes mes su Monika esam labai geros
• Patys gražiausi blondiniški garbanoti plaukai tiesiai iš Anglijos prie "Burger King". "You have amazing hair! We were talking about your hair all the time", "You wanna touch them?", "YES!!!"
• Visiškai užsitarnautas antras vardas - LOCA. Iš tikrųjų tai įdomu, kaip galima atrodyt "loca", kai tiesiog dengi stalus ir nieko daugiau nedarai, bet matyt taip tiesiog nutinka, kai ateina Danielius (barmenas), pažiūri ir sako "Tu eres loca". Vale vale.

Gaila, kad mano sąskaita nepasipildo eurais,

Soraya Schiffer

Edita ir Gustė tai puikiai suprastų

Būna, kai Paryžiuj dingsta namas (taip nutinka, kai išlipi ne tame metro išėjime) arba Londone dingsta gatvė. Bet būna dar, kad ieškai vietos, kurioje tau reikia būti 3h, kai vėliau pasirodo, kad tu joje buvai (tik 10 žingsnių tolėliau).

Tai nutiko vakar, kai nuvažiavom į Palmą susitvarkyti savo darbo leidimų. Atsikėlėm per savo laisvadienį 8h tam, kad nuvažiuotume ir susitvaryktume tuos dokumentus. Kupinos optimizmo išlipom Placa de Espana.Galvojam gi nueisim kaip nors („žemėlapį“ Juanas mūsų menedžeris papaišė tokį, kad griūk negyvas). Einam einam. Galvojam nieko nebus, reikia paklaust kieno nors, tad įeinam į parduotuvę. Sako važiuokit su autobusu, nes labai toli reikia eit. Vale, cogemos el autobus 15. Išlipom stotele vėliau negu reikėjo, šiek tiek paėjom, tada kita moteris sako varykit atgal. Super. Laukiam autobuso stotelėj, kurioje nestoja autobusai. Iš nevilties nuėjom į patį mūsų mylimiausią “Eroski”, nusipirkom vandens už 22ct ir batono už 44ct, iš viso 66ct už mūsų pietus. Neapsakomas bomžo jausmas apėmė valgant batoną su vandeniu ir dar pasižiūriu į savo basutę  - suplyšusi. Awesome. Jau antrus batus teks išmest. Tai va, kai laukėm to autobuso ir valgėm batoną, buvom 10 žingsnių nuo Extranjeria (vietos, kur mum dokumentus reikėjo susitvarkyt). Tada pasigavom kitą autobusą, grižom į beveik pradinį tašką ir vėl ėjom pėškom ir klausinėjom žmonių kas 10 žingsnių „Donde esta la Extranjeria?“. Einam be galo be krašto, kol galų gale pasiekėm savo galutinį tašką. Kadangi Ispanijoje yra daug kvailų dalykų, o vienas iš jų toks, kad vasarą viskas užsidaro 2h (tarp jų ir ta mūsų Extranjeria), tai spėjom susitvarkyti tik pusę popierių. Ak, tas beviltiškumo jausmas su suplyšusiu batu. Net nuostabiausi gražiausi Palmos vaizdai nuo katedros laiptų nedžiugino. Sunku buvo išspausti net menkiausią šypsenėlę. Sugadinau Moni dieną.

Parsigabenom namo į savo chatą. Buvau visiškai disconnected from my soul. Pusę 10 miegojau jau kaip kūdikėlis. Bet mano Peppe yra pats geriausias! Nuėjom vakar pas jį. Sakau jam „Tenemos una problemita pequenita“. Tai šiandien mano pats geriausias bosas mus nuvežė sava mašina į Palmą, palaukė, kol susitvarkėm viską, nuvežė parodyt dar maravillosa vaizdų ir parvežė atgal į chatą. Bučkis jam!

Apgailėtina dar tai, kad tie popieriai skirti visiškai niekams. Maniškiame užrašyta „SARUNA KLEIVAITE“, o Monikos lape gimtasis miestas įvardintas kaip „KADAINIANI“.  

Šiandien jaučiuos kaip naujai gimęs kūdikėlis. Laiminga. Išsimiegojus ir pasiruošus naujam gyvenimui.

Einu rengtis savo pačios gražiausios uniformos, ispaniškas tėtis Peppe laukia.

Palma Sorayos akimis (t.y. bomžų Palma):

 Palma Moni akimis:



Hasta luego,

Š!

2011 m. liepa 26 d.

Nes nėra skanaus miego Maljorkoj

Kai nori apturėt saldaus miegelio siestą, to negali padaryt, nes viešbučio telefonas inirtingai skamba (mintyse pagalvoji eikit jūs visi velniop, bet jis vis tiek skamba). Tada atsikeli kaip ragana ir supranti, kad ramaus gyvenimo čia tikrai nėra. Tai buvo Sorayos žodis.

Skiriu šiai popietei dainą:
Arthur Russell - This is how we walk on the moon

LLUVIA!!!!!!!!!!!!!!

"I`m singing in the rain, just singing in the rain. What a glorious day! And I`m happy again"
Prisipažinkit, kas atpūtėt lietų į Maljorką?
Baigiu savo darbelį, kramsnodama žaliuką obuoliuką striksiu savo chaton nešvariais baltais marškiniais. Ryt į darbą 7h - no good. Galvoju šiandien puikus vakaras pasivaikščiojimui pajūriu. Persirengiau, aplankiau Moni bare, žiūriu šoka kažkas. Pažiūrėjau 5min, įsitikinau, kad nieko gero ir galvoju dabar tai jau tikrai eisiu prie jūros. Vėjas pučia, prapūs ir galvą. Išeinu į lauką ir negaliu patikėt. LYJA!!! Kas atėmėt saulę ir šiltą naktį??

WANTED!!!
Ieškomas žmogus, atėmęs iš Šarūnės Maljorkos saulę. Radusiam atsilyginsiu pyragais ir ledų kalnais.

Šoku pro langą pas Honey B! Here comes the sun..tiuriuriuriu

Me encanta levantar a las 6.
Besito,
Š

Cada dia, cada dia

Kaip diena, taip naujiena. Būna dienų, kai sėdi viešbučio pirmam aukšte naktį ir vagi internetą. Tuo tarpu ateina administratorius ir šneka su tavim rusiškai ir niekaip nesupranta, kaip žmogus gali nemokėt rusiškai, nors yra iš Lietuvos. Įdomu buvo pasikalbėt pusiau rusiškai pusiau ispaniškai su bulgaru. Tada grįžtu į savo chatą, atsigulu į smėlio pilną lovą, įsijungiu paklausyt 3 naujų playlisto dainų. Jim James & Calexico – Going to Acapulco fonas ir dabar. Už kokių 10min girdžiu Monika jau krebždena duris. Atsidaro durys. Sakau HOLA, QUE TAL? Monikos atsakymas šį kartą neįprastas. Sako „Žiūrėk, ką atkirtau!“. Žiūriu ir patikėt negaliu, kaip širdis džiaugias. Monika sau vidury nakties parneša didžiausią bloką tualetinio popieriaus. Sako einu einu ir žiūriu kalnas tualetinio popieriaus. Sako, kiek galima po vieną rulonėlį iš viešbučio tualeto vogt, tai paėmiau visą bloką (pralenkė mane visu pajėgumu šį kartą). Laimės ašarom pažymėjom tą naktį ir nuėjom miegot.

Šiandien tualetinis popierius jau anokia naujiena. Šį vakarą nutiko kai kas dar geresnio - atgavau įkvėpimą išmokt ispanų kalbą ir ispanai jau nebe tokie baisūs atrodo. Šiandien einam su Monika savo kaimu ir žiūriu, kad kažkokiam kabake šiandien The Beatles gros. Išeinu iš darbo, nusimetu savo Casandros uniformą (kaip Ruge užvadino naujai) ir einu laimės ieškot, galvoju gal bent jau normalios muzikos paklausysiu. Einu kol išgirstu kažkur jau artėjant „She`s got a ticket to ride“. O, pagaliau! Prisėdu šalia kabako (kaip visad bomžiškai) ant bortuko ir galvoju pasiklausysiu aš čia tų „bytlų“ gal labai baisiai nedainuos (aną kartą, kai kažkur grojo Jackson`o dainas, tai buvo baisiau už baisiausius košmarus). Sėdžiu sau, mušu koja ritmuką. Išeina iš kabako žilstelėjęs vyrukas su barzdele. Sako „Hola“.  Sakau „Hola“. Net pati nustebau, kaip pradėjau su juo ispaniškai kalbėt. Pradėjo jis man pasakot šiek tiek apie savo gyvenimą. O vyrukas ne iš kelmo spirtas - magas, rašytojas, režisierius ir šiek tiek aktorius. Parodė lauke porą triukų su spalvotom skarelėm vaikučiams šalia esantiems. Toks mielas, geras senukas atrodo. Pasidarė labai įdomu. Sako einam, pavaišinsiu kava. Tai buvo viena įsimintiniausių cafe con leche. Paco (toks jo vardas) pasakojo man apie teatrą, knygas, magiją, hipnozę, Maljorką, ispanų kalbą bei rodė triukus su kortom. Dar parodė savo knygas skirtas vaikams ir taip žaviai, artistiškai bei entuziastingai pasakojo apie ką jos, kad tiesiog nors daugiau nei pusės neupratau apie ką tos knygos, visada šypsojaus, linkčiojau ir juokiausi. Išpūčiau akis, kai jis pasakė, kad aš jam pasirodžiau panaši į ispanę, bet pasirodo panaši dėl to, kad šypsaus (išmokau jau čia šypsotis nuolatos). O dabar ant mano spintelės prie lovos guli jo knyga, kurią prižadėjau sau perskaityt. Pabendravus su tokiais žmonėmis ne tokie baisūs atrodo tie ispanai. Beje, jis sakė „Hablas muy bien espanol“ (užtenka porą sakinių mokėt ir jiems jau atrodo, kad puikiai moki ispaniškai).

Kaip žavu, kai nežinai, kas laukia rytoj.

Erik Satie – Gymnopedie No.1

                      2011 – 07 - 20

Sapnuosiu šiąnakt ispaniškus sapnus gal.

Apsipatenkinus,

Š

Into the wild, into the wild, my love

Into the Wild (night) Part 1

Sekmadieniai ir pirmadieniai yra dar kartą viešai skelbiami pačiu geriausiu savaitės metu, nes sekmadienį:

1. Peppei laisvadienis (tai reiškia, kad darbe nebus jokio streso ir viską baigsim laiku; taip ir buvo)
2. Kai turi keltis 6h ryto, būna lengviau nei yprastai, nes žinai, kad ryt laisvadienis
3. Gauni 10 eurų nuo viešbučio svečių už tai, kad pasakei vieną ispanišką sakinį ir nusišypsojai
4. Vakare nuėjus į barą „Baracuda“ prie kito staliuko sėdėjo mano viešbučio svečiai. Jau beveik pripratau visur susitikti žmones iš savo viešbučio ir su jais sveikintis (nejaukiausias susitikimas turbūt buvo plaukiant jūroj. Taip plaukiu ir girdžiu vokietis iš mano „Dunamaro“ sako – Hallo). Taigi, pasisveikinau su savo svečiais ir toliau sėdim su Monika. Po kokių 10min barmenė atneša kažkokio neaiškaus maljorkietiško žolelių gėrimuko. Sako, čia nuo ano staliuko (nuo mano svečių). Mano viešbučio svečiai išprotėję.
5. Išėjus iš „Baracudos“ patraukėm link ledainės netoli mūsų viešbučio, galvojam gal duos ledų mum ten. Gaila, jau buvo užsidaręs mūsų ledų rojus, bet tada praėjom pro piceriją, esančią šalia mūsų viešbučio. Einam pro šalį. Kaip visada padavėjai šaukia iš kilometro HOLA, QUE TAL? Mojuoja, kviečia užeit. Po to atbėga. Sako užeikit, užeikit. Galvojam puiki proga susidraugaut, kad kitą kartą galėtume ateit nemokamos picos. Užeinam. Naują ispanišką „paprotį“ sužinojom – chupitos besitos.
6. O galiausiai išbandėm antrą pasilinkminimo vietą mūsų kaimo – „Charly`s“. Viską gi reikia išmėgint. Šiaip tai jei „Charly`s“ būtų Vilniuj, tai ten net kojos nekelčiau (nes „Sexy bitch.I got a feeling“ ir t.t. manęs visai nežavi), bet jei jau esu Maljorkoj, tai reikia viską išmėginti.  

Grįžus namo po mūsų įdomiosios naktelės, jau buvo ankstus pirmadienio rytas, tad HOLA, EL DIA LIBRE. Kiekvienas laisvadienis yra vis kitoks ir visada savaip įdomus. Prabudusios pusę 10h ryte dar spėjom nubėgt pavalgyt pusryčius. Tada grįžusios atgal gulėjom ant lovos kokias 15min ir dejavom kaip tingim ką nors daryt ir kur nors važiuot, bet ispaniški dievai mum nušvietė protą ir sugebėjom išsikrapštyt iš savo kaimo. Šitą mūsų išvyką pavadinčiau „Into the wild“ ir įgarsinčiau daina Eddie Vedder – Hard Sun.

Into the Wild. Formentor. Part 2

Kaip džiaugiuosi, kad nepasidaviau žmogiškiems žemiškiems instinktams ir nepasilikau miegot (o taip norėjau...). Būčiau pramiegojusi pasaulio valdovės jausmą, kai atsistoji ant uolos, matai kalnus, girdi tik žuvėdras ir jūrą. Buvimas Formentore užgniaužė kvapą. Jau vien važiuojant kalnų siaurais keleliais (kaip Monikos bosas sakė „Hay muchas curvas“. Neslėpkim, įdomiai skamba lietuviškai) oda bėgo šiurpuliukai. Išlipus iš autobuso, nusprendėm tiesiu taikymu eit prie vieno didžiausių Maljorkos švyturių, nes mum taip pat įdomu pamatyti kitą salą iš ten. Einam einam dykumos keliu. Karšta. Mašinos beveik nevažiuoja. O mes einam be galo be krašto. Ėjom tol, kol supratom, kad iki švyturio yra 11km ir mes švyturį pasiektume turbūt naktį. Tada gimė puiki idėja – apsisukti ir eiti atgal. Nenuėjom prie švyturio, bet pabuvom visiškai laukiniam paplūdimy, kuriame nėra viešbučių, tik laiveliai plaukioja, žuvėdros klykia ir mes su Moni einam. Einant pajūriu nutiko pats baisiausias dalykas, koks galėjo nutikti mums vidury buvimo Maljorkoj – Monika įmetė fotoaparatą į vandenį. You go, girl. Bet kadangi buvo taip gražu aplink, tai spjovėm į tą fotoaparatą ir ėjom giliau into the wild, kol priėjom galinį tašką. Atsisėdom, beveik apsiverkėm iš grožio, suvalgėm iš restorano vogtus ir mano darytus „Šarūnės dvigubus cheesburgerius“. Tada Monika sako einam maudytis (mes maudymosi kostiumėlių savo tai nepasiėmėm). Velniop. Kam tada tas hipio raištelis ant galvos? Rengiamės ir einam maudytis. Nusimaudėm ir einam po truputį visos šlapios link autobusų stotelės (į paskutinį autobusą). Einam paplūdymiu taip ypatingai lėtai. Monika pažiūri į telefoną, kiek valandų. Super, liko 15min. BĖGAM! Diena baigėsi su happy end: spėjom į autobusą ir dar į vakarienę.

"Tai surask merginą gražią, šviesiaplaukę, mėlynakę. Tapkite gėlių vaikais"

Kad ir kaip nesinorėtų rytais keltis į darbą (šįryt Peppe sako: „Porque estas triste?“. Koks tonto jis yra. Atsakymas pats paprasčiausias – „No me gustan mananas“) ir kad ir kaip užknisa dirbtinai šypsotis ir apsimesti, kad viską supranti vokiškai, gyvenimas Maljorkoj yra gražus.

"It`s a big hard sun. Beating on the big people, in the big hard world" va taip va.

Chupitos besitos,

Mieguista Š

“Sėsk prie mūsų stalo, seni, dirbai sunkiai ir ilgai" Senas Kuinas

Šiandien, liepos nežinia kokia diena yra didi diena, nes šiandien aplankėm savo supermarketą ir nusipirkom ŠOKOLADO. Paskutinį kartą šokoladą valgiau Vilniuje. Kaip aš tiek ilgai galėjau ištverti be jo, tai dabar jau atrodo nesuvokiama. Kit Kat – „Tomate un respiro y gana un tour around Europe“. Ne paslaptis, kad nesu aš iš tų laimingųjų, kuriems sekasi, taip kad valgydama šokoladą jaučiausi tokia laiminga lyg keliaudama aplink Europą (nors su Peppe vis dar kiekvieną savaitę žaidžiam kažkokį daiktą panašų į „Teleloto“). Kaip vis dėlto ne daug reikia žmogui iki pilnos laimės.

Dar iki laimės trūksta ramybės, valgant pusryčius ir pietus. Per pusryčius negalima normaliai pavalgyti, nes Peppe prisigalvoja visokių darbų, kuriuos man aiškina, kaip padaryti savo šaukiamuoju tonu ir dar po to 10  kartų klausia „comprendes???“, „entiendes????“. Si si. ENDIENDO.COMPRENDO. Mhm. Okey. Košmaras, o ne pusryčiai. Geri sultis, o tau šalia ispanišku rėkiamuoju tonu aiškina ir bajeriukus mėto. Nė vienos ramios minutėlės. Tada ateina pietų metas (mūsų su Moni mėgstamiausias iki šiandienos). Ateinam ramiai pavalgyt į virtuvę. Ne ne ne. Pasirodo neramiai. Ateina Moni šaunusis linksmuolėlis bosas su meistru Juanu ir užsiveda ispaniškus bajeriukus mėtyt: „Fue la noche loca? Fue a Skau?“. Ha ha ha. Va tada tai tikrai pagalvoji go away, leave me alone. Šiandien kažkaip net nesmagūs tie jų bajeriukai, tai Moni palikau likimo valiai vienai su jais ispaniškai prikolint, o aš ramiai kaip pelytė po šluota bandžiau suvalgyt savo salotas (tikrai nepavyko likt nepastebėtai).

Liko dar pusė vasaros, o ramių pietų ir pusryčių čia jau jaučiu, kad nebebus. Užtenka vieną kartą nueit į „Skau“ (legendinį barą, apie kurį kiekvieną vakarą kalba mano virėjas Juaquin ir visi kiti aplinkiniai).  Kiekvieną mielą vakarą Juaquin „Vas a Skau?“, „No“. Ryte tada susilaukiu klausimų „Anoche fiesta? Discoteque?“, „No“. Kai visi aplinkiniai kalba apie „Skau“, tai galvojam su čekėm, kad būtinai reikia išbandyt, nes vis tiek mūsų kaime yra 2 kabakai, tai reikia išmėgint, kad galėtume sakyt, kad ten tikrai nėra ko eit, o ten TIKRAI daugiau neisim.

 Pirma, padarėm klaidą, kad ten ėjom, kai kitą dieną reikėjo į darbą. Tai buvo pati blogiausia idėja. Antra bloga mintis buvo eiti išgerti vyno į piceriją, kurioje dirba prancūzas, įsivaizduoujantis esąs mūsų draugas. Trečia bloga mintis buvo nuėjus į Skau fotkintis. Ir kuo toliau, tuo labiau daugėjo tų blogų minčių. Labai smagu būna naktį, kai šoki visą laiką. Kristina atsitempia mane iš vidurio šokių aikštelės, sako einam fotkintis su menedžeriu mūsų. O, sveikas Juanai! (Ryte ateina į restoraną menedžeris: Hola, que tal? Aš: Bien, gracias). Tada parbėgu pas Nikolę: JUAN WAS YESTERDAY IN SKAU WITH US??? Nikolė: YES (laughing). Viskas dar būtų buvę tikrai normalu, jei nebūčiau susimovus ryte. Pareinu po Skau namo. Galvoju reikia užsistatyt žadintuvą 7:30h, nes 8.30h turiu jau būt darbe. Nusistatau. Pasitikrinu dar penkis kartus, ar tikrai nusistačiau. CHECKED. Miegu. Žadintuvas suskamba 7.30h. Kažką paspaudžiau ir miegu toliau. Tada prabunda Moni ir sako: „Šarūne, o tu neturėtum būt darbe?“. Įdomu, kiek valandų. 8.47h. Oooo estupendo! Geriau ir būt negali. Vėluoju į darbą pas PEPPĘ. Šiaip tai būčiau miegojus, jei būtų reikėję kur nors kitur eiti, bet kadangi darbas šaukia vergus, tai sumušiau savo visus rekordus ir per 2 min susiruošus išbėgau. Bėgdama užsimečiau liemenę, susisegiau plaukus ir užsisagsčiau marškinius. Atbėgu į darbą jau iš tolo šaukdama BUENOS DIAS Y PERDON!!! Peppe pažiūri į mane savo keistu žvilgsniu per akinių viršų ir sako: „manana a las 7”. Po to „kodėl šiandien neusisšukavai?“. Dios mio, gi BĖGAU į darbą. Susišukuoti plaukų jau nebespėjau, mielasis mano Peppe. Galvoju gerai gerai, tik tu daugiau nieko man nesakyk. Ateisiu nors ir 6. Aišku, patyčių neiššvengta. Visą mielą kalendorinę dienelę raudonavau nuo jo bajeriukų. Diena buvo kaip niekada ilga. Baigėm darbą su Nikole 11h. Pasivaikčiojom pakrante ir parsliūkinom į savo chatą. God, save me from this kind of days!

Vis dėlto, kaip gerai, kad mano šefas turi humoro jausmą ir dar labai gerai, kad aš jam patinku, nes kitaip gyvenimas taptų  pragaru, o toks jau tapo Nikolei mano bendradarbei. Taip kad net nelaimingiesiems kartais sekasi (ta prasme man ir ta prasme iš dalies sekasi).

Įrašinėju dainą special for you, Honey B. Taip kad dar vienas darbas iš sąrašiuko - CHECKED!

Šalin miegus ir vamos a trabajar.

„It feels so right! Now hold me tight tonight!!!“

2011 m. liepa 15 d.

Estoy muy cansada.

Š

Back on the road with you again!

Kai galvoji, kad turėsi dvi išeigines iš eilės, tai jausmas nerealus! Pirmą dieną su Moni pavalgėm pačius didžiausius pusryčius, nes bomžai neturi iš ko nusipirkt pietų ir vakarienės. Dar nušvilpėm bandelių, pasidarėm sumuštinių, pasipuošėm ir išlėkėm on the road į Valldemossą.
Išsiruošėm į patį gražiausią pasakiškiausią miestelį, kuris puikuojasi tuo, kad jo vienuolyne kažkada gyveno Šopenas su savo meile. Eini ir visur Šopenas. Lenkas. Nieko neturiu prieš Šopeną, tikrai, bet miestukas tikrai turi daugiau kuo didžiuotis, o ne vien tuo, kad jame kompozitorius su savo meile praleido vieną blogiausių metų savo gyvenime (taip sakė jo mylimoji ir parašė net knygą apie tai). Ten pilna gėlių visur. Ant sienų. Ant žemės. Vijokliais ir kerpėm apaugę viskas. Taip pasakiška ir jauku. Ir baisiai karšta, nes ten jūros nėra, o tik kalnai kalnuoti, o pakalnės nuplikę, todėl vaikščiojom visur su vėduoklėm (buvo priedas prie laikraščio "Ultima hora", kurį pirkau Peppei). Vakar tikrai pajutau, kad esu Ispanijoj, nes jau jaučiausi kaip koks kirminėlis užsikasęs karščiu. Nors ten ir kaimelis, bet vis tiek sugebėjom nuėjusios į nuostabų karališką parkelį sutikt du vaikinus, kurie atsisėdę pačiam nuostabiausiam parke repavo ir įrašinėjo savo improvizacijas ispaniškai. Žaidėm su jais išlikimą. Jie nugalėjo ir mes išėjom už kokio pusvalandžio, kai jie pradėjo breiką šokt. Jou jou jou reperiu Ispanijoj gimiau "Tengo diez y siete anos y no trabajo", "cono", "puta"...pagavai ritmą?? Labai smagu, kai žmonės galvoja, kad nesupranti ispaniškai.
Princesių ir princų mieste įgyvendinom vieną darbų iš Honey B sąrašiuko: NUSIPIRKOM LEDŲ. Patys skaniausi čia valgyti ledai. Tad, NUSIPIRKTI LEDŲ - CHECKED! Ir dar fėjų miestelyje sugalvojom po norą ir įmetėm po centą į fontaną. Noras privalo išsiplildyti. Kur nors bent jau turi sektis gyvenime.
O vėliau apvaikščiojusios visaip kaip įmanoma Valldemossą, atsisveikinom su ja, pamojom rankele ir išvažiavom į Palmą ir tada jau atgalios į savo kaimą.
Iki tol buvau antroj geriausioj vasaros dienoj. Tada dar nuėjom prie jūros savo vokiečių kaime, tada atėjo mūsų čekės draugės su pačia blogiausia naujiena: "I have bad news. You tommorow no free day" (mano Nikoles laužyta anglų kalba). KĄĄĄĄ? Viskas buvo taip tobula. Galvojau miegosiu visą dieną ir bus dar viena nuostabi diena. Ir ką jūs sau galvojat. 9h ryto Soralla jau įžengia į restoraną su savo nešvaria uniforma, pačia rūškaniausia mina ir neišsimiegojusiu viedu. "Lo siento, Soralla. Juan bla bla bla...". Esmė tame, kad mūsų nuostabusis šaunusis menedžeris neleido turėt dviejų laisvadienių mum, nes čia yra nesąmonė du laisvadieniai. Taip negali būt. Nuostabu. Tad sveikas, "Dunamar" viešbuti ir iki kitų kartų pačios geriausios vasaros dienos!
Nieko tokio. Viskas gerai, nes "I feel music in your eyes, rainbows in your ears. How could hevean ever be like this. A MIRACLE EXISTS!"

Back on the road with you, babe!

 "Dunkin coffee" nelygu "Sturbucks". Still, ispanišką variantą išbandėm ir duodam duoklę reklamai:

 Meilė ir mirtis Veronoje (arba karštis Valdemosoj):

 Nusipirkti ledų - CHECKED!

Perdon, bet norų garsiai negalima sakyti. Noras žinomas tik man, lietuviškam 1ct ir fontanui.

 Princų ir princesių miestas atrodo daugmaž šitaip tik dar gražiau:

 O aš jo valdovė! "Queen of fu*** everything"

 Nes neįdomu fotkintis su Šopeno statula kaip medžiui.

 Einam einam su Moni gatvelėm. Landžiojam visur kur. Ir staiga girdim kažkas groja fortepijonu. Sėlinam sėlinam. Ką jūs sau galvojat??! Gyvas Šopeno koncertas. Baisiai žaviai šurpuliukai kūnu bėgo. Įsiamžinam. CHECKED.

 Mano draugė Super Žvaigždė.

 Baigiam dieną pasislėpusios, nes jau ne kažką sėdėt Palmoj vakare ir jaust karštį.

Bučkis, euras ir bulkutė (iš Dunamaro šįryt kepta su Nutela),

Š

Passion for fashion

Buvau primiršusi savo didžiausią „passion“ čia Maljorkoj, nes čia tiesiog wild wild South, bet aš grįžtu ir pristatau mūsų fahion kasdienybę. Jau daugybę kartų sakiau, kaip mes su Moni nuoširdžiai nekenčiam savo uniformų ir tai galėčiau pakartoti dar milijoną kartų.

Kasdien  būna mažiausiai 30 laipsnių, o mes einam į darbą su kelnėm, marškiniais ir liemene. Ar tai yra normalu? Mūsų uniforma turi 4 NE (aš, Moni, Kristina ir Nikola), o dar kiek garsiai neišreikštų NE. Man dar labai patinka Moni išraiška, kai maunasi savo kelnes 40 dydžio. Visada noriu nufilmuot šitą jos veiksmą, bet vis pamirštu, kad turim fotoaparatą. Smagi ta kasdienybė kartais būna. Gerai, dažniausiai šis momentas būna vienas smagiausių dienos akimirkų. Na gerai, dar labai smagu būna parbėgus iš darbo nusimesti visus drabužius ir vėl tapti Šarūne. Atgaiva. Atgaiva. Atgaiva. Tobulas jausmas. Išsileidi savo sutemptus plaukus, užsidedi hipio atributiką ir eini laimės ieškot. Niekada dar nejutau tokios laimės dėvint SAVO rūbus. Klausykit, pasiilgau Humanų.

Mūsų unifromų kasdienybė viename (arba graudu pažiūrėti):

Sielos, veidrodžio ir akių atgaiva bei virtimas į save priverčia nusišypsoti. Seriously. Dios mio, niekad taip nesidžiaugiau savo suknelėm, kaip čia!

Su pakilia nuotaika,

Š

En palacio mas despacio (sako Juaquin)

Aš tai jo vietoj taip nesakyčiau, nes „rūmuose“ tikrai niekas nevyksta lėčiau. Čia visur bėgimo žingsneliu viskas vyksta. Galbūt nevyktų, jei Peppe nebūtų Peppe. Mano crazy man (kaip visi aplinkiniai sako, kalbėdami apie jį) šiandien dar kartą įrodė, kad toks ir yra. Šiandieną pavadinčiau „Tyliąja diena“. Jei ispanai pasisveikinant nepaklausia kaip laikaisi, vadinasi čia kažkas ne taip. O „ne taip“ tikrai pajaučiau šiandien. Mat vakar užmiršau padaryti porą darbelių vakare, už tai nubaudė mane ir nesikalbėjo su manim mano šaunusis bosas. Puiki diena. Seniai jau buvau patyrusi tokią įtampą. Šiandien ta diena. Ta blogoji. Nors nieko šiandien nesudaužiau. Labai sveikintina, Soralla.

Beje, pagooglinau tą dainininkę, dėl kurios tapau Soralla. Pasirodo, ji ne Soralla, o Soraya. Soy tonta! Pusę dainos paklausiau, ne daugiau. Net neatsimenu, ar labai baisiai ji dainuoja, ar šiaip nepatiko. Pamenu tik tiek, kad ji garbanotais plaukais. Pliusas.

P.S. Keista, bet mūsų Can Picaforte šiandien dainavo kažkokia juodukė blizgančiais raudonais bateliais ir raudona suknele. Ne, čia ne keista. Keista tai, kad pirmą kartą šiandien čia girdėjau moteriškę dainuojant ir nuo jos balso net šiurpuliai perbėgo per kūną: „Freedom! Freedom! Freedom!“

Moby – In this world

Nighty night, Moby.

Buenos noches, Pep.

Labanakt,

Š

2011 m. liepa 7 d.

Ką veikti, kai grįžti iš darbo 12h dienos

Mūsų su Moni pasirinkimas nekoks. Neslėpkime. Prabuvus čia 15 dienų ir žinant jau savo kaimą mintinai, savo laisvą laiką iki vakarinės darbo dalies praleidome šitaip:

• Išsiskalbėm rūbus (Soli parodė kaip įsijungt skalbimo mašiną. Jau viešbučio rūsiai antri namai sakyčiau. Kol praeini per rūsį 10 kartų HOLA, QUE TAL spėji pasakyt)
• Pažiūrėjom filmą apie Johno Lennono vaikystę „Nobody boy“. Pabuvojom pusantros valandos nerealiuose 60`s. Atsigavo širdis, nes jau visi tie mokyklinio lygio pasirodymai viešbučiuose baigia pražudyt. „Mister sadman, bring me a dream...“
• Susikūriau savo naują geriausią draugą, su kuriuo kartu leisime nuo šiol laisvalaikį
• Susukom video blogą, kuriame girdisi tik „Breakbot – Baby I`m yours“
• Pasidžiovėm rūbus
• Dejavom iš karščio. Šiandien turbūt pati karščiausia diena Maljorkoj, kol čia esam

Bet staiga gimė puiki mintis. Prisiminiau, kad stalčiuje mano sąsiuvinyje guli žalias mažas vokelis, kuriame slypi KAI KAS, ką davė Honey B traukinių stoty prieš išvažiuojant. O vokelyje slepiasi „Smagių darbų sąrašiuks“. Nuo šiol, kai grįžus iš darbo nebus įkvėpimo ką nors veikt, pradėsiu vykdyt B sąrašiuką. Taigi taigis „Smagių darbų sąrašiuks“:

• Kepti blynus (hard task čia, nes nėra kur, bet gal ką nors reikės sugalvot)
• Įrašyti dainą (labai tikėtina, nes dengiant stalus vienai restorane daugiau nieko ir nelieka tik dainuot)
• Nusipirkti ledų (kai gausiu arbatpinigius šios savaitės)
• Nusipirkti drabužių (kitą kartą, kai nuvažiuosim į Palmą, nes Can Picaforte rūbai babajų arba kiniečių, ta prasme jo, Guste, tavo gentainių)
• Pabūti tarp žvėrių (vaikai skaitosi?)
• Kopinėti medų (el verano es largo)
• Šokti su parašiutu (iš karto pasakiau B, kad tai vienintelis dalykas, kurio nedarysiu, nes man širdis sprogtų!)
• Sveikai maitintis (kartais pavyksta, bet labai sunku ledams atsisakyt...)
• Nusnūsti (tai padarau kiekvieną mielą dieną)
• Išgerti kavos (prižadu iš karto nuėjusi į darbą išgerti)
• Pagauti drugelį (nemačiau čia dar nė vieno drugelio)
• Ką nors išmokti (reikėtų išmokti nedaužyti indų)
• Pažiūrėti filmą (DONE!)
• Išgerti pieno (ryt per pusryčius išgersiu to pieno, kuris galioja metus)
• Paleisti aitvarą (padarysiu aitvarą iš nešvarių savo uniformos marškinių)
• Nuvykti prie jūros (EASY TASK, penki žingsniai)
• Pakilti oro balionu (na, šitą gal pasiliksiu įvykdyti kartu su tavim, B)
• Eiti į pasimatymus (no tengo novio)
• Paplaukioti baseine (gėda eit plaukiot į baseiną su hotelio svečiais)
• Valytis dantis
• Kovoti už taiką (LOVE, PEACE, FLOWER POWER)
• Padėti draugui (kasdien padedu draugei išgyventi)
• Prisiminti vaikystę (bėgsiu pastatyt smėlio pilį)
• Stebėti žvaigždes (jau beveik išmokau žvaigždynus)
• Rašyti dienoraštį (jau darau tai, jau darau, B)
• Klausytis radijo (biški sudėtinga, nes nėra galimybės tai padaryti, nes mes gi vargšės bomželės)
• Pagauti zuikį (ir taip taurių pridaužau pakankamai)
• Mušti būgną (aha, pritariamieji mano dainavimui. Puiki mintis!)
• Nudrožti pieštuką (tam reikia pieštuką pirmiausia įsigyti)
• Paplepėti (cada dia su ispanais, danais ir vokiečiais)
• Buriuoti (būtų tobula čia tikrai, reikia lėšų tam. Kai gausiu atlyginimą, žiūrėsim kaip čia bus)
• Stebėti gamtą (kasdienybė, nes daugiau nėra ką stebėti)
• Pabūti romantiku (B, kasnakt juo tenka pabūti, kai guli ALEIN ALEIN pajūry)
• Skambinti mamai (šiuo metu mano mamukas su tėtuku taip pat disconected)
• Išgręžti skylę (išgręšiu skylę į Palmą)
• Pasvajoti (jei nesvajočiau neišgyvenčiau)
• Įsigyti augintinį (not such a good idea, žuvytę nebent iš jūros pasigausiu)
• Suvalgyti morką (paprasta kaip du kart du, jei būtų morkų)

Toks mano sąrašėlis, kurį baigiu su non stop skambančia daina Free – Woman.

Antras Mojito partis užskaitytas. Grojo AC/DC. Šį kartą DJ DANY buvo nuostabus. Ir aš viena šokau, nes reikia pasilinksmint, nes gi atostogos. Vasara. El verno es largo.

„Sleep in peace when day is done, that`s what I mean...and I`m feelin` good“

Buenos noches.

Besitos,

Š

2011 m. liepa 7 d. 00:25h

El dia libre

Nu ką aš jum galiu pasakyt. Sėdžiu vėl ant bortuko prie "Europos" kabako ir vagiu internetą. Sausainiai už 2.6 eur, nes nespėjom į vakarienę. Brangoki, nesplėpkim, bet kai esi bomžas ir visą dieną nevalgai, tai ką padarysi. Nieko naujo tikrai. Įprasta man.
Šiandien pati geriausia vasaros diena! Su Moni buvom ekskursijoj Palmoj. Žmonės, ten visai kitoks gyvenimas nei mūsų kaime. Važiuokit visi į Palmą! Ten yra jaunų žmonių. Ten yra MIESTAS. Pagaliau mažų, senų gatvyčių labirintai ir atgaiva sielai. Būtų nuostabu, jei mūsų kaimas būtų Palmos priemiestis, tada būtumėm mieste all the time. Buvo Bliuzų after partis. "Ain`t no sunshine when she`s gone...". Nerealu nerealu nerealu. Visko visko pilna dabar! Ten supratom, ką norėta pasakyti daina "Cuando tomas tu cafe, toma tu cafe con cana...en Espana". Nuotabiai žavu. Sugrąžinkit mane atgal!

Ir wait for it...video blogas tiesiai iš Palmos:

Por favor, palikit mane Palmoj!



 Bliuzų afteris Palmoj "Ain`t no sunshine when she`s gone...":

Ei jūs, skriskit čia, paukštukai mano!

Su meile ir šypsena,

Š

Bliuzo naktys

See you later, alligator

After while, crocodile. Nežinau, ar tai yra normalu, kai su tavim hotelio svečiai taip atsisveikina, bet neužmiršau atsakyti “after while, crocodile”.

Dar smagu būna sudaužyti 10 indų per dieną: 3 taures, 2 puodelius, ąsotėlį ir kt. Nors prieš tai ir buvo laisva diena, bet tai nesvarbu, nes čekės mūsų kaimynkos šauniosios išsitempė miestan. Sakoma, kad šukės neša laimę, bet žinant kaip mane lydi sėkmė gyvenime, tai pažiūrėsim kaip čia bus. Būtent šiandieną ir įsitikinsiu, ar mane lydi fortūna. Šiandien dalyvausime loterijoje su Peppe. Liepė man melstis ir labai labai norėt, kad laimėtume 5,5 mln eurų! Sakė jei laimėsim, tai neateis ryt į darbą ir negrįš daugiau į Maljorką. Aš irgi jo vietoj taip padaryčiau.

Ha ha ha. Nieko nelaimėjom. Tikrai labai netikėta. Reikėjo perspėt Peppe, kad man nesiseka gyvenime. Užmiršau.

2011 m. liepa 1 d.

Bliuzo naktys Maljorkoj

Mes važiuojam, tranzuojam į bliuzo festivalį

Geras oras ir šiltas vanduo.

Ten praleisim porą įdomių dienelių

Tikrai pora nuostabių naktų.

Bliuzo garsai per visą naktį

Turėtų būti smagu.

Varniai. Ežeras. Bliuzo festivalis.

Bliuuuuzo naktys!

Bliuuuzo naktys!

Taigi taigi taigis mano bliuzai Maljorkoj. Viskas būtų tobula tik bliuzas čia niekur negroja. Visur tik nekokia muzika skirta vyresnio amžiaus vokiečiams. O galėtų grot gitarėlės ir susirinkt „chėbra“ (kaip sako Arina) į pajūrį. Va čia tai būtų nepamirštamas festivalis! Mieli draugai, prašau, come to me – vynas čia lietųsi laisvai, nes jis čia pigesnis už vandenį arba Sangrijoj mus Moni skandintų. Padarytų ji mums tokias vonias Sangrijos, kad bliuzas dar gražiau skambėtų. Por favor, amigos, pasiimkit gitarėles ir come here! Nes man kažkaip čia bliuzai liūdnoki be jūsų. Pirma vat mano dienelė ir naktelė ir vėl su čekėm draugeškom ir Lambrusca. Jei jau kviečia, tai negražu atsisakyt. Kaip visada kalbam angliškai su Kristina, o mano draugeška Nikolė tyli, nes nemoka angliškai. Ir como siempre kalbant su Kristina visi pokalbiai baigiasi tuo, kad all men are bitches. Klausykit, bobos, kiek galima. Kaip pasakytų mano lietuvių kalbos mokytoja „išeikit iš savo kvadratinio mąstymo ribų“, nes visada vienodi pokalbiai apie tą patį tikrai nieko gero nežada ir maloniai nenuteikia, bet kai yra pasirinkimas ar būt vienai, ar būt su čekėm, tai nieko kito nelieka, o jei dar Lambrusco pasiūlo, tai oh well, okey. Gi reikia kažkaip bliuzo festivalį pradėti. O turėjau pradėti jį smagiau. Turėjau jį pradėti su danais, kurie taip pat dirba kažkur čia ir ateina dažnai pas mus cafe con leche išgert. Pagaliau JAUNI, ŽAVŪS ir MIELI, su kuriais galima pakalbėt ANGLIŠKAI, žodžiu, pirmi normalūs žmonės sutikti mano Maljorkoj. POR FIN! Jau antrą kartą susitarėm susitikt. Galvoju šį kartą jau tikrai reikia nueit su jais į „Rapha`s“. Kiek galima vienišaut. Ir ką jūs sau galvojat. Dengiu stalus. Dėlioju tas šakutes, peilius ir kitus daiktus (atrodo be galo be krašto). Virtuvėj suskamba telefonas. Kviečia mane Juan (virėjas). Sako Soralla, tau skambina. Galvoju interesting. Pakeliu ragą. Skambina mano danai. Sako mes žiauriai pavargę ir niekur nevarom. Nu galvoju sad sad very sad. Tai va taip ir teko praleist primąją bliuzų dieną su čekėm draugeškom.

Šiandien antroji bliuzų diena. Skamba dabar The Kinks – Louie Louie. Visą rytą dengiau stalus ir dainavau. Imituoju festivalį. Žiauriai smagus dalykas yra festivalis. Iš karto geresnė nuotaika. Parsivelku namo su savo Nikole, kuri vos paeina, šnirpščioja, kosėja ir čiaudo, bet nuotaikos ji man negadina šį kartą. Parbėgu pas Moni į chatą dainuodama ir surengiu festivalį. Viskas vardan jūsų: Varniai, ežere, Bliuzo festivali! Dieninis koncertas sakyčiau visai nusisekęs. Šį kartą išbėgus į koridorių su šluota nieko nesusitikau (kartą jau teko išbėgus į koridorių su tušinuku rankoj vietoj mikrofono susitikt kaimynų). Nusprendėm su Moni, kad būčiau kieta rock star. Dream on. Soralla. Maljorkoj nebent kieta būčiau, nes čia tokių tiesiog nėra. Kaip sakant, gera pradžia pusė darbo. Taip kad tikiuosi gerai užbaigti festivalį! Dar laukia visa naktelė ir dienelė.

O dienos tai tikrai kaip festivaliuose – šokinėji kaip zuikelis per bangas ir gulinėji saulėj.  Žmonės, gera žinia ta, kad antra savaitė Maljorkoj milijoną kartų geresnė, nei pirmoji! Parėjusi iš savo pragaro virtuvės dar jaučiu kojas (nors dar vis nepavyksta neužmigti ir sulaukti, kol M pareis iš darbo ir kai ji grįžta sugebu tik kažką suburbėt neaiškia savo kalba). Taip pat pradedu jau kolekcionuot savo miegančios foto, kurias vis M padaro. Labai smagu jai matyt. Įdomu tai, kad miegu vis ta pačia poza. Niekada nesu turėjusi tiek daug nuotraukų, kuriose miegu. O Peppe tai visiškas draugelis/tėtis mano. Muy bien. Sakė kitą vasarą atvažiuot su sese. Seriously, DREAM ON.

Beje, aš nežinau ar čia tas klimatas mane taip gerai veikia, ar kas, bet kokius gražius sapnus sapnuoju pastaruoju metu, nors imk ir įsirėmink juos! Miela mano pasąmone ir vaizduote, myliu jus. Besitos para ustedes. Visada žinojau, kad mano laki vaizduotė, bet kad pasąmonė dar taip gražiai veikia, tai nežinojau. Ryte prabudus net smagiau mautis juodą sijoną, per didelius marškinius ir liemenę ir šuoliuot į darbą. Nors ir esu pasiuntinukė vis dar. Šiandien einant į darbą turėjau nupirkt „Ultima hora“ laikraštį Peppei, o vakar ėjau jam ir virėjui Juanui pirkt cigarečių. Ak, sunkus tas vergų gyvenimas.

Festivalis tęsiasi su Electric Light Orchestra – Evil Woman ir Wicked Jazz Sounds Band.

Bliuzo naktys

Bliuzo dienos

Pragaro virtuvės ypatumai (arba Svynis Todas)

Kai labai labai labai LABAI nesinori

Bučkis Arinai ir The Road Band,

Š

2011 m. liepa 2 d.