Palmių lapai kažką šnara

Ogi šnara braška, kad rudenėja kažkur ten sodžiuj.
Vingardium Leviosa - ir Šarūnė jau sėdi gimtajam sodžiuj ir žiūri HP su Baltaja varnele geriausia draugele

Kai gauni nuo mamos laišką, sveikinantį su rugsėjo 1 ir pasižiūri pro stiklines duris, tai supranti, kad kažkas čia ne taip. Gavusi laišką iš karto pasitikrinau kalendoriuje, ar dar ne rugsėjis ir apsidžiaugiau, nes šiandien dar oficialiai vasara! Nors vasara Maljorkoj atrodo, kad dar ilgai tęsis ir ruduo atrodo čia neegzistuoja.
Tuo tarpu, kai mama sveikina su rugsėjo pirmąja, aš dar džiaugiuos kaitria saule, žydra jūra, gėlėtom suknelėm, šortais, naktiniu pajūriu, savo mylimu darbu, kurio metu susipjaustau pirštus, prisidarau visokių "pupitų", daužau puodukus, lėkštutes ir taures, plaunu grindis, nešu šiukšles, vaidinu, kad moku vokiškai bei
juokiuos iš vokiškų bajerių, kurių nesuprantu. Taip kad, kaip pasakytų mano bosas "Venga, guapa!".
Kai visi atsisveikėja jau su vasara ir pasitinka rudenį su lietpalčiais, o pirmakursiai kraustosi į Saulėtekį, Monika degina savo bambą, o aš palaikau ją morališkai (kaip žinia, mano baltoji odelė nepripažįsta saulės spindulių. Net Juanas sakė, kad man reikia eiti į pliažą, nes niekas net nepastebės, kad buvau Maljorkoj. Es verdad. Soy blanca).
Me queda poco. Que bueeeenoooooooo!!!!!! (ispaniška intonacija)

Bėgu pagausiu vasaros, įsidėsiu į lagaminą ir parsivešiu!!!

Tiesiogiai iš NErealybės pasaulio,
Soraya

Maljorka skersai ir išilgai

Vėl atgyja laisvadienių ypatumai arba „I`m back on the road with you again, baby“!

Sekmadienio vakaras „Ciao Ciao“. Šarūnė:

-         Tai ką ryt veikiam?

-         Varom į Sa Calobra, - Monika

-         Vale, vale.

Deja, ten taip ir nenuvažiavom (nuvažiavom visur išskyrus ten).

Pasižiūrim kada autobusas. Keista, važiuoja tik vieną kartą per dieną 9h. Na, bet ko jau nepadarysi dėl Maljorkos. Tad atsikeliam 8h, greit susiruošiam, suvalgom po 5 blynus ir išlekiam į autobusą. Laukiam stotelėj kartu su  3 vokiečiais. Laukiam laukiam. Laukiam laukiam. Jau kaip ir nuobodu pasidarė. Autobuso, kuris važiuoja vieną kartą per dieną nėra 40min, tai nusprendžiam važiuot iki kito miesto ir tada iš ten pasiekt Sa Calobra. Taigi, pasiekiame Port Pollenca. Que boniiito!! Ir vėl įsitikinam, kad mes gyvenam pačiam paprasčiausiam Maljorkos miestelyje. Pusvalanduką praleidusios ten ir pamačiusios, kad autobusu mes ten niekaip nenusigausim, nusprendžiam išbandyt keliavimą autostopu Maljorkoj (hay muchas curvas).

Iš pradžių ėjom ilgu, kupinu kančios, dykumos sausumo ir karštumo keliu, kol pasiekėm reikiamą tranzavimo tašką (jau tada jaučiau, kad pradedu dehidratuot). Gera pradžia pusė darbo – 5km su kažkokiu sandėlininku ispanu, o tada atgimė mano sena meilė prancūzams. Stovint kepinančioje ir svilinančioje saulėje ant kelio, kuriuo, neslėpkime, bet pravažiuoja ne itin daug mašinų, staiga sustoja prancūzai vyras su žmona ir paveža mus iki Lluc (Maljorkos bažnytkaimio), nuo kurio visai netoli mūsų tikslas – Sa Calobra. Bėda tik tokia, kad ten nuvažiavus nebuvo jokios rodyklės, vedančios ta kryptim. Bet mes gi turim loginį mąstymą! Važiuojam link Soller – ten gi labai gražu (dažnas atvirukų vaizdelis), gal ir Sa Calobra ten kažkur netoli bus. Tada kai atsistojom tokiam keliuky, kuriame prarieda vos kelios turistų mašinos, tai jau ir liko tik vidury kelio dainuot „Oh happy day.Oh happy day.When Jesus washes...when Jesus washes.He washes my tears away.Oh happy day“. Keisčiausia tai, kad svilinančiam dykumos kelyje, po kokių 15min visai netikėtai sustoja raudonas „Mini Cooper“ be stogo ir sako „We`re going to Soller“ (aš galiu pasakyt, kad vis dėlto šukės tikrai neša laimę, nes restorane sudaužiau jau tiek visko, kad jei pradėtų skaičiuot, tai tikriausiai turėčiau atlyginimo visai nebegaut). Mes net negalvodamos įšokom į mašiną pas jauną prancūzų porelę (PRANCŪZAI) ir atsidavėm Maljorkos vėjui, saulei ir posūkių kupinam keliui. Tos 40min važiuojant mašinoje be stogo Maljorkos siaurais ir kreivais kalnų keliukais buvo lyg akimirka iš pačio gražiausio filmo. Visą laiką sėdėjau išsišiepus, o prancūzė kartas nuo karto čiauškėdama pasakojo, kad atvyko čia paatostogauti šiek tiek, po to grįš į Prancūziją porai dienų ir tada išvažiuos į Niujorką. Va čia tai gyvenimas (gaila, kad nusipirkau jau bilietą į gimtajį sodžių, reikėjo ir man tiesiai į Niujorką). Važiuojant matėm ženklą į Sa Calobra (mūsų pirmutinį tikslą), bet buvo per daug gera ir žavu lėkti pavėjui raudonu mašiniuku, kad tiesiog važiavom su jais kartu į jų galinį tikslą – Soller. Išlipam – ir vėl viskas taip žavu, kad net apsiverkt iš grožio galima. Kokį pusvalandį buvom 9 danguj, kol karštis mūsų nenužudė (parduotuvėje teko galvą kišt į šaldytuvą, norint pasijust šiek tiek geriau, „Monika, ateik pažiūrėk kokių ledų čia yra!!“, taip „rinkomės“ ledus ir jogurtus 10min). Vėliau įsėdom į autobusą, kuris vežė pro dar gražesnius miestelius, įsikūrusius kalnuose. Važiuojant Monika net įsikibo man į ranką, nes buvo TAAIP neapsakomai žavu – sapnas tikrovėje. Tokius vaizdus matydavau tik užsimerkusi savo vaizduotėje, kai būdavau pavargusi, išsekusi, pikta ir taip bandydavau save pamaloninti. Pero es verdad – que bien se vive en Mallorca!

Dar šukės atnešė laimę parsigabenus i Palmą, nes išlipus iš vieno autobuso, įsėdom iškart į kitą, kuris iš tiesų važiuoja ne į mūsų Can Picafortą, o į kitą kaimą, bet vairuotojas buvo toks maloningas, kad atvežė mus ne tik į Can Picafort, bet ir paleido prie pat viešbučio durų - „Que bueno es!“.

O dabar sėdžiu savo lovoj su raudonu veidu, nugairintu Maljorkos saulės ir vėjo ir jei būtų mano valia, tai nekelčiau kojos iš kambario 5 dienas (šį vakarą taip ir darau, man Monika asmeniškai į kambarį nešą ananasų sultis, nes jos raudonumas užmaskuojamas, o mano tai jau vargiai...).

Vis dėlto raudonas veidas nublanksta prieš tai, kad šiandien Maljorką išvažinėjom visaip kaip įmanoma. Kelionės tikslas nepasiektas, bet rezultatai pranoko visus lūkesčius!

Dabar visada grįžusi į lietaus kraštą, kai apniuks liūdesys, prisiminsiu tą vieną ypatingą vasaros dieną, kai lėkiau raudonu mini Cooperiu be stogo vingiuotais siaurais kalnų keliais, vėjui kedenant plaukus ir pučiant laukan blogas mintis. Galbūt tada Maljorkos vėjas man atpūs vėl truputį vasaros gėrio.

Pirmasis mūsų pasiektas taškas - Port Pollenca:

 Pusiaukelėj iš Lluc į neaišku kur su dainaaa:

Kai gyvenam kaip filme "Aplink Maljorką":

Dainą skiriu prancūzams, pavertusiems Maljorką vėl svajonių kampeliu:

Mo`horizons – dance naked under palm trees

Raudona, pavargusi, išsekusi ir apsipatenkinusi,

Š

                      2011 m. rugpjūtis 22 d.

Juodaodė

Eilėraštis "Naktį belaukiant Šarūnės", sukurtas Bernadetos Petrauskytės, yra dar vienas dalykas, kodėl gimtasis sodžiaus kraštas jau traukia.
Nesvarbu, kad kasdien jaučiuosi kaip juodaodė moteris dirbdama juodus darbus, bet Maljorkos saulė man padeda išgyventi. Tuo tarpu, kai sodžiuje lyja lietus, aš dar negaliu suvokt, kad už pusantros savaitės prasideda nauji mokslo metai. Aš tai žinau, bet tikrai nesuvokiu (dar sunkiau suvokt, nes aplink mane dabar bėgioja vokiečiai ir šneka su manim savo nacių kalba).
Vis dėlto Užupio stogai ir Rugilės maistai jau šaukia.

Tai, kodėl gimtasis sodžius šaukia (fake šypsenos):

Vis dėlto nenoriu dar iškeisti vasaros Maljorkoje į pilką, šaltą rudenį, nes čia yra ŠITAIP:

Skambant Frida Kahlo soundtrack`ui,

Š

Skani Maljorka

Ateina Moni pas mane į darbą. Pepė sako jai "Claudija Schiffer es guapa, pero tonta como Soraya Schiffer. No no, Soraya tiene mala memoria". Va tai tau koks pareiškimas. Mano bosas sako, kad gražių ir protingų žmonių nebūna (mat aš jam labai graži atordau dėl nepaaiškinamų priežaščių). Aš viešai pavadinta kvaila. Na, ne tiek kvaila, kiek turinti ne kokią galvą (ta prasme mano atmintis yra labai sutrikusi pastaraisiais mėnesiais).
Dėl tokio pareiškimo mano gyvenimas tikrai nepablogėjo. Sakyčiau, kad net jis eina tik į gera (bent jau mano skrandžiui tai tikrai). Šią savaitę galima pavadinti skaniausia vasaros savaite. Ketvirtadienį Juaquinas (mano virėjas) padarė mum su Monika pačią skaniausią picą kokią esu valgiusi savo gyvenime (tikrai kad con carino), o šiandien buvo taip pat šventiniai pietūs mūsų valgyklos valgomajame. Pareinu iš darbo, laukiu kol Monika apsirengs ir tada jau eisim valgyt į savo valgyklą, bet staiga sulaukiame skambučio. Skambina Moni bosas ir sako "Ar norit kiniečių maisto?". Mes KĄĄĄĄ?? AHAAA. Dios mio. Madre mia. Ufff....Patys skaniausi pietūs Maljorkoj. Parneša Tolo kieniečių maisto tiek, kad būtų užtekę ir badaujantiems Afrikos vaikams. Aš jau buvau užmiršusi, kad maistas gali atnešti tiek džiaugsmo. Tolo atidaro maišiuką, o ten vištiena su dangiškais migdolais ir kitom gėrybėm. Patys geriausi pietūs mano gyvenime, po kurių jautėmės kaip 9 danguj. Aš tai tikrai buvau kažkuriam danguj, kai miegojau siestą po skaniųjų pietų.
Tik skaudu man visada išmesti maistą. Visada skausmas perveria širdį. Jo liko visas kalnas. Restorane irgi lieka kalnai maisto, kurį išmetame vien todėl, kad kažkas palietė. O kažkada, kai Pepė vežė mus į Palmą, per radiją sakė, jog Afrikoje miršta milijonai žmonių, nes neturi, ko valgyti ir ko gerti. Svarstau galimybę kaupti maistą kaip žiurkėnas ir po to išsiųst Afrikon. Prikaupčiau tiek, kad į kambarį netilptų.
"Keista, kad maistas gali suteikt tiek daug laimės žmogui" pagalvojau prieš užmigdama popiečio miegu.
Dar noriu blynų, ledų ir arbatos.

Beje, turiu "savo" vardo ženkliuką Maljorkos formos - SORAYA:

Buenos noches!
Sorayita



Viva la fiesta y viva la siesta

Skelbiu tikrą gyvenimą Maljorkoj pradėtą. Tokį, koks ir turi būti – siempre fiesta y siesta! Jo atidarymas prasidėjo šeštadienį. Mūsų Can Picaforte fiestų metas prasidėjo ir prasidėjo kaip reikiant – FIESTA A LA PLAYA. Brendi sau per smėliuką basom kojom, muzika groja, jūra ošia, žvaigždžių kaip niekad daug (beje, ne tik žvaigždžių, bet ir žmonių). Pagaliau išnyko vokiečių kalba. Aplink krūva besivoliojančių smėlyje ir šokančių ispanų. Širdis neapsakomai džiaugės. VAMOS! VAMOS! Tai buvo viena laimingiausių naktų dar todėl, kad pagavau 3 žvaigždes, brendant pajūriu 4h ryto. Pamiegojau lygiai 2h ir 6h jau kėliaus į darbą. Į darbą kartu su kylančia saule – kaip žavu. Negalėjau patikėt pati savimi, kad miegojau tik 2h, bet negalėjau praleist tokio įvykio! Būčiau padarius diždiausią klaidą.

Beach party 2.30h. Pasižiūriu į laikrodį – ne kažką. Sakau reikia varyt miegot. George sako: „You`re 19 or 90?“, Monika: „Seriouslly...“. Okey. That`s the spirit. Taip ir būna, kai pamiegi 2h ir eini po to į darbą ir po to dar pamiegi 2h siestą ir 2 tampa magišku skaičiumi, išgelbėjusiu kūną nuo atsitrenkimo į kokį stulpą ar stalą ar dar į kokį nors daiktą.

Kitą fiestą galima taip pat beveik pavadinti „beach party“ tik su gimtadienio atributais. Kristinai mūsų čekei sukako 24 metai. Reikia atšęst būtinai! Nupirkom su Monika šampano butelaitį ir knapsojom valandą, kol sulaukėm 00:00h – HAPPY BIRTHDAY! CUMPLEANOS FELIZ! Ir lekiam maudytis jūron 00:30h. Vanduo baisiai šiltas. Tą naktį Can Picafortas mūsų tikrai nekentė, bet buvo taip žavu, kad tiesiog nebuvo laiko kada galvoti apie kitus viešbučio ir miesto gyventojus.

Trečią fiestą labiau pavadinčiau ne fiesta, o siesta. Tai diena, kai sužinojau, kas iš tikrųjų yra el dia libre, o tiesa tokia, kad ji yra tokia: atsikeli ryte, nueini pavalgyt pusryčių, grįžti į kambarį, įsijungi filmą „Pabėgusi nuotaka“ su mintim, kad už 5min vėl užmigsi, tada vėl prabundi pirmą valandą (su mintim, kad reikia eit pavalgyt pietų), bet jų nevalgai, nes per daug greitai reiktų ruoštis. Tą dieną atradome savo Can Picaforto nuostabiąją pusę. Praėjusios visas neskoningas kavines ir parduotuves atradom tikrąją pusiau laukinę miesto dalį, kurioje bangos taškosi į uolas, kalnai atrodo ranka pasiekiami ir vėjas gairina odą bei velia plaukus. Įsimylėjau savo Can Picafortą tądien.

Ketvirta fiesta atrodė gražiausiai – „Hippie party“. Taip žaviai visi atrodė su platėjančiom kelnėm, ilgais plaukais, gėlėtais akiniais ir hipiškom sielom mūsų viešbuty. Būtų buvę visai tobula, jei DJ DANY būtų grojęs „Take it take another little peace of my heart...“ arba bent jau „The Beatles“, nes tikrai jaučiausi kaip būdama dainoje Bee Gees – Stayin` alive su ilgais blondiniškias plaukais. Tiko man vakar tikrai daina „Jeigu tavo sileoje tamsu lai la la la, tu jautiesi vienas tarp visų lai la la la, tai surask merginą gražią, šviesiaplaukę mėlynakę, tapkite gėlių vaikais“ (na gerai, tiko man tik „šviesiaplaukė“ ir „gėlių vaikai“). Žinoma, kadangi čia Maljorka ir DJ DANY yra „nerealiausias DJ ever“, tai kaip visada grojo „patys geriausi hitai“. Bet kam rūpi, kai aplinkui visi šoka iškėlę PEACE.

Que bien se vive en Mallorca!

Beje, įsimylėjau iš naujo Janis Joplin. Niekaip nepaleidžia ji manęs nuo šiol.

 

Besos para todo el mundo.

Paz y amor,

Š

Jau dabar jaučiu, kad man

MOVE!!!

Negaliu nepasidalint (fb visagalis vis dėlto). Tai, ko tikrai norisi ne trumpam, o visą gyvenimą. Adios, amigos, susitiksim Kuboj arba Niujorke, geriant "Cuba Libre" ir šokant dirty dances arba geriant "Strubucks" kavą užsikandant amerikietišku šlamštu. MOVE!!!
Vienos labiausiai įkepiančių mano gyvenime matytų 3min:

1. MOVE

2. LEARN

3. EAT

Kol kas dar sėdinti Maljorkoj,
Š

MOVE - TO PLAY BEACH VOLEYBALL!

La gente esta muy loca

"Viva la fiesta. Viva la noche. Viva Espana. LA GENTE ESTA MUY LOCA" (taip būna, kai vyksta Mojito fiestos mūsų viešbutyje, nusileidus keturiais aukštais žemyn)
Tikrai gyvenant Maljorkoj tampi dar labiau loca/locita, nes smegenys visiškai atsijungia ir nebefunkcionuoja taip kaip turėtų. Matyt tai nelabai gerai, nes bus sunku grįžti į civilizaciją. Tai suvokiau vakar, kai valgant pietus mūsų nuostabiajame valgomajame užtraukėme dainą "Ring of fire"  + vokiška versija, kuri tiesą pasakius nelabai gražiai skamba. Dar faktą, kad atbuko smegenys patvirtina mūsų išmintingieji pokalbiai su virėju Juaquin, kurie skamba maždaug šitaip (beje, jis su manim šneka robotuko balsu , bandė ir mane išmokyt, bet aš kažkokia nevykus, nemoku taip):
- Soraya!
- Que pasa?
- Estas loca
- No, Juaquin, TU estas loco. Estas mas loco en "Dunamar".
Tokie pokalbiai vyksta 5 kartus per 10 minučių. Taip kad "la gente esa muy loca".
Mano virėjas Juaquinas tikrai yra išmintingas vyras. Kasdien jis pažeria šventos išminties, kurios neįnoma paneigt: "Una copa del cuerpo de Christo es muy bueno, pero dos - no. Tienes una botella para mi?". Vyresnių klausyti reikia. Cada noche una copita del cuerpo de Christo. Amen.
Jei tai, kad išgirdus dainą "Hotel California" dainuojant pražilusiam dėdei su barzda ir brazdinant pusę velnio gitara pasidaro gera, reiškia, kad ausims, sielai ir širdžiai kažko trūksta? Ne kažko iš tikrųjų. Tikrai labai ne kažką eiti  pro šalį ir girdėti, kaip panos traukia Lady Gagos dainas (nieko prieš Lady Gagą) ir jau taip traukia, kad griūk negyvas. Dar ir kaip liūdna paklausyt. Taip liūdna, kad net svyra rankos, linksta kojos ir ašaros byra.
Visa tai atskaičius tapau labai mokyta mergaite. Tapau tikra profesionale. Dabar moku ne tik grindis plaut ir lėkštes nešiot, bet ir barmeno padėklą su stiklinėm nešiot, tobulą cafe cortado daryt (pagyrė mane Juanas) ir picą kept. Kylu karjeros laiptais. Nesitveriu džiaugsmu. Liejasi per kraštus džiaugsmeliai (NOT).
Bilietų į savo gimtinę neturiu, tai gal pasilikt Maljorkoj, tikrai kas nors priglaustų tokią "profesionalę" "Anglijos chuliganę" (Peppes naujas sugalvotas vardas) su išsitaškiusiais marškiniais, bet vis tiek "pati gražiausia viešbučio mergaitė".
Beje, vienas didžiausių viešbučio ir darbo restorane privalumų yra tas, kad kiekvieną rytą Juanas iškepa bandelių. Kasryt Šarūnė savo skranduką pradžiugina dar karštu krusanu (šito turbūt ir pasiilgsiu).

Skiriu šią dainą sau, Moni, Georg ir tiems, kurie sako "Que bien se vive en Mallorca":
Johnny Cash - Ring of Fire

Beveik išsilydžiusi iš karščio,
Š

Que bien se vive en Mallorca!

"It`s not fear to be young" sako administratorė Kati paduodama atlyginimą, bet vis dėlto pagaliau pirmasis mano atlyginimas jau saugiai guli mano stalčiuje! Mano sunkus darbas nelabai atlygintas, bet pasipriešinti nelabai galiu. Lieka tik paantrinti Kati.
Kaip ten bebūtų dar galiu paantrinti ir Monikos boso žodžiams "Que bien se vive en Mallorca!", nors ir "When I get to work, I work all day", bet ir dirbant būna smagu, kai tvarkant restoraną sulauki Latte kavos ir baltų Maljorkos gėlelių.
Šiandien mūsų kaimo viešbutyje Mojito party "freaky" tema (labai išradinga). Danis (barmenas) sako "kaip rengsies?", sakau "niekaip". Sako "aš tai rengsiuos hipiu". Tada aš "o, tai man tada tikrai nereikia kostiumo". Danis "aj, tiesa, tu ir taip hipė".

Mano naujas Maljorkos hitas
Janis Joplin - Mary Jane

Išsitaškiusiom mintim ir plaukais,
senorita Soraya mala memoria (naują vardą šian Peppe sugalvojo)