Pradedu su „…every flower got a right to be bloomin`”
Sėdėti ant pievutės Barcelonos oro uosto mašinų stovėjimo aikštelėje dar neteko. Pučia toks lengvutis vėjelis, visai negąsdinantis, vasariškas ir ispaniškas. Tikiuosi jis padės greičiau nudžiovinti mano ką tik nulakuotus mėlynus nagus. Turbūt keistai turėjo nuskambėti šis sakinys. Gink Dieve, aš nesu Ta, kuri siunčia linkėjimus iš San Tropezo atsistojusi prie veidrodžio vien su apatiniais. Neslėpkime, pasijaučiau šiandieną keistokai, t.y. kvailai, kai mano lagamino antsvoris dingo išėmus iš jo nagų lakus (tada pasijutau vargše mergina, kuri susikrauna visą savo saugojamą turtą kelionėne). Prisiminus visas tas spalvas, kuriomis galima šiek tiek „užmušti“ laiko oro uoste būtent tai ir padariau (vargšė aš pražuvusi mergaitė su visu savo gyvenimu, kuris sveria 25kg, nei daugiau nei mažiau).
O Barcelonos oro uoste su lakuotais nagais atsidūriau kaip ir tikėtai kaip ir nelabai. Labai tikėtai, nes su M. šią kelionę/vergovę planavome pusę metų, bet žinant faktą, jog man net pasaga neatneštų sėkmės gyvenime, tai iš tikrųjų faktas, kad dabar sėdime Barcelonoj ir laukiam skrydžio į Maljorką, kuris bus už 6h, yra beveik nerealus ir netikėtas. Lygiai prieš savaitę pabudus ryte po 2h miego, išsiunčiau savo pustuščius CV į keletą darbo vietų Vilniuje (nes jau buvau šventai įsitikinusi, jog mūsų „geriausia draugė“ Violeta iš agentūros nepaskambins su gera žinia). Jau visiškai blaiviu protu buvau susitaikiusi su mintimi, kad Vilnius nėra toks jau blogas miestas vasaros praleidimui, ypač kai turi stogelį, ant kurio leidi kiekvieną laisvą akimirką Užupyje. Ant stogo vyksta labai įdomių dalykų (kai kas sako, jog tai yra geriau už visas šventes kartu sudėjus). Ten vyko kavos, ledų ir draugų festivaliai (patys geriausi nepalnuoti). Mažiau apie tos stogus. O buvo taip, kad kai išsiunčiau savo CV, M. už poros valandų pranešė man pačią laimingiausią žinią: MES VAŽIUOJAM Į ISPANIJĄĄĄĄ!!! Jau seniai nebuvau patyrus tokio džiaugsmo. Taip taip, šokinėjau ant lovos. Rėkiau. Dainavau viena savo chatoj. Po to mano džiugesį numalšino, kai pakalbėjau su draugais, kurie neva labai jau liūdės be manęs vasarą (klausykit, bet kas tie trys mėnesiai, kai meilė širdyje liepsnoja ir grįžti šaukia!). Taigi, tokia mano istorija kaip aš atsiradau čia su mėlynais nagais, kurie berašant spėjo ir nudžiūti, o M. spėjo beveik užmigti mašinų stovėjimo aikštelėje, skambant riaumojančiam Joe Cocker`io balsui „Unchain my heart“.
Nežinau, ar gaila ar nelabai, bet galinio bilieto neturime. Atrodo, kad vasara/pasaka turėtų tęstis iki rugsėjo 15, bet juk nežinia, kur gyvenimo vingiai ir šunkeliai nuves. Pasvajoti galima, bet kaip gi mes negrįšim į savo prašmatnujį UKI, kai kursiokai išlydėjo, nubraukė ašarą, padovanojo atvirutę, kurioje parašyta, jog jau brauko žmonės kalendoriaus dieneles iki mūsų sugrįžimo ir dar alaus bokalus kelia už mūsų skrydį. Būtume turbūt visai beširdės, jei negrįžtume.
Ką tik buvo ženklas, kad metas baigti šią mano prakalbą į malonųjį skaitytoją, nes skruzdės jau laipioja ant Wordo lapo...M miega apsiklojusi gėlėta skara, nes ji žino, ką reikia daryti, norint išlikti gyvai rytoj. Aš, tuo tarpu, žinau, kad ryt iš manęs bus jau ne ką likę (eisiu.atsitrenksiu.suklupsiu.pamesiu tašes-25kg.bus sunku). Bus labai sunku, bet nieko nepadarysi, turi išgyventi, jei nori patekti i Rojų.
Gražiai užbaigiu su Led Zeppelin – Goin to California (matydama priešaky jų nuostabius garbanotus plaukus). Iki skrydžio liko 5h.
Š.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą