Graudžioji antroji dienelė

Trys disco dyvos su juodais perukais dainuoja blizgius hitus.

O šiaip tai šią dieną pavadinčiau labiau nei graudžia, jei nebūtų juokinga (dabar). Pasiekus mūsų destination tai tikrai neatrodė juokinga. Buvo taip graudu, kad net pakūkčiot teko ant savo naujos lovos svajonių saloje, o vargšė M nežinodama kur dėtis ir ką daryti tiesiog ramiai paglostė man nugarą, ramindama mane, kad viskas gerai (nors pati už valandos sakė, kad Ispanija sucks). O aš vis dėlto įsitikinau, kad nemėgstu Ispanijos. Nemėgstu ispanų. Nemėgstu ispanų kalbos. Ir kad man tikrai nelemta būti Ispanijos mergaite. Hipės (arba kaip pasakytų A „barškutės“) Maljorkoj nereikalingos. O jau kaip liūdna ir graudu dėl to!

Pirmiausia, žinoma, graudžias mano aimanėles sukėlė pirmasis susidūrimas su darbu. Apverkiamiausia jo dalis - UNIFORMOS. Pasikviečia mus mūsų naujasis koordinatorius, nusiveda į sandėliuką, kuriame iš pirmo žvilgsnio galima pasijausti kaip „Keistuolių teatro“ kostiumų nuomos punkte, o blogiausia tai, kad tai visai ne kostiumų nuomos punktas, o uniformų saugyklėlė. Storasis dėdė, pasakęs, kad turi labai daug darbo, paliko mus rinktis uniformas. Pasirinkimas toks platus ir didžiulis, kad galima krist iš koto. Pasirinkimas toks: vyriškos kelnės didžiausių dydžių, nešvarūs sijonai max dydžių, vyriški marškiniai, kurie turbūt būtų dideli ir mano tėčiui ir.....wait for it...mėlynos per didelės liemenės. Buvo smagu iki kol nepamatėme savęs veidrodyje. Uoj, pamelavau šiek tiek. Pažiūrėjus į veidrodį galima buvo bent jau iš to pasijuokti po pirmo susidūrimo su darbu. Jei būčiau viešbučio lankytoja, tai tikrai nesikreipčiau į darbuotoją, kuri atrodo kaip bomžė su per didelėm juodom kelnėm ir suglamžyta mėlyna liemene. Realybė tokia, kad vis dėlto visus tris mėnesius teks atrodyti bomžiškai ir turbūt net neprireiks mano pergrūsto lagamino rūbų, nes jei jau viešbutyje susikūriau tokį nuostabų įvaizdį, tai kam čia dar stengtis kažką pakeisti (kol kas dar bandau, persimoviau savo suknelę einant gaudyt interneto į „miestą“).

Ak tie darbai dabeliai. Po pirmos darbo dienos jaučiuosi atlikusi tiek darbų, kiek esu iš viso atlikusi per pusę savo gyvenimo. Aš aišku net nesitikėjau, kad mielieji ispanai sugebės išmokti mano vardą, tad jau pripratau prie kreipinio Sonrilla. „Sonrilla, mira!“. „Sonrilla, ven aqui!“. „Sonrilla.....“. Reikia pakeisti savo tapatybę trims mėnesiams visiškai, manyčiau. Sonrilla nuo šiol yra pati geriausia indų, grindų plovėja, padavėja, vokiečių kalbos mokėtoja (Maljorkoj beveik niekas nešneka ispaniškai, be jokių užuolankų ne Hola, o Hallo). Šarūnė – hipė atsiras nuo šiol tik nuo 9h vakaro, kai sėdės ant viduržemio jūros kranto.

Ir vis dėlto, kad ir kaip bebūtų graudu dabar jau viskas pagražėjo, nes užsidėjau savo dydžio suknelę, sėdžiu ant stebuklingo jūros kranto, kurį atrodo gal net pats Haris Poteris sukūrė, nes jis tikrai stebuklingas, o kitame krante matosi daug šviesų, kurios tik ir šaukia atlėkti pas jas ir pabėgti nuo vokiečių senukų. Kol kas dar per anksti apie tai mąstyti, nes laisvadienio Sonrillai dar nenusimato ir Pelenytė Elenytė dar ilgokai žada užsibūti mano kūne.

O dabar pagaliau galima sukurpti realų dainos „Dance naked under palm trees“ klipą! Palmių sočiai. Karčio dar labiau. Taigi, kas belieka Elenytei Pelenytei Sonrillai...Dance naked under palm trees.

Beje, interneto taip ir nepagavau. Kol sėdėjau juodukai spėjo pasiūlyti šimtą kartų savo blizgančių apgailėtinų daiktelių, laikrodžių, akinių. Ispanai dar daugiau kartų kvietė į savo kavinukes manijakiškai ispaniškai šypsodamiesi, o babajai šiaip bando prikišt protą visokio šlamšto. Štai kaip praeina pirmosios dienos svajonėse.

P.S. pliusas šioje dienoje tame, kad nebegėda ko nors paklaust ispaniškai!

Š.