Sacra (čekiškai fuck it)

SACRA, kaip pasakytų mano nauja bedradarbė Nicola. Mergaitė mat atvyko iš čekijos pasitobulinti savo anglų kalbos žinių, bet man jau dabar jos gaila, nes čia gi NIEKAS nekalba angliškai, o ji pati angliškai moka tiek, kiek aš ispaniškai, o tai reiškia, kad ji nemoka angliškai. Aš jos klausiu "why did you decide to come to Mallorca?", o ji man sako "yeah...it`s very hot". Total misunderstanding. Tada galvoju gerai, mes puikiai sutarsime. Nepaisant to, kad nelabai susišnekam. Dabar jai pirma savaitė ir aš ją užjaučiu kaip niekada gyvenime nieko nebuvau užjautusi. Vargšė plauna visad indus dabar ir tupi kaip pelenytė elenytė virtuvėje, o aš jau mat esu pakilusi Peppe akyse. Manęs net paklausė kur norėčiau dirbt, ar virtuvėje ar lekštes nešiot. O man dabar jau vienas malonumas lėkštes nešiot, šypsotis vokiečiams ir apsimetinėt, kad viską suprantu vokiškai. Visada "ja, ja", "was mochten sie trinken?", "zwei cola, ja?", "wasser mit gas oder ohne gas?" okey, okey, ja ja, sehr gut, ales klar. Dirbtinė šypsena nepalieka veido. Kažkada bėgiodama po savo rūsius prisiminiau puikiai man tinkančią "Queen" dainą "inside my heart is breakin`, my make up maybe fakin`, but my smile still stays on" ir dainuoju sau savo klaidžiuosiuose tamsiuosiuose rūsiuose iš visos širdies. Na, taip taip. Skamba baisiai jau dramatiškai. Turbūt atrodo, kad čia be galo jau perdedu, pridedu ir panašiai, bet darbas pragaro virtuvėje tikrai ne kažką. Jau ir mamukui skauda širdį ir vis kartoja man šeima, kad sesei salotas skinti irgi nebuvo lengva, bet išgyveno. Vargšės mes su sese. Kvaišelės vištelės norėjom išmėgint vergovę. Visiškai neguodžia manęs tokie žodžiai ir beje, ačiū mamai už paskatinamasias žinutes, kurias siunčia Monikai. Dabar išėjau laimės ieškot į savo miestą ir palikau M skaityt mamos padrąsinamasias žinutes. Tikiuosi, kad jos padės M išgyventi.
Gera žinia ta, kad šį rytą užbraukiau septintą dieną mūsų buvo čia!!! Keletą dienų prieš išėjau į miestą, nes galvoju jau metas apsipirkti, tad mano pirkinių maišelyje atsirado:

• ispaniškas "Vogue" (aš nežinau ar mane veikia mano darbas, bet net žurnalas pasirodė nekoks. Net manekenės atrodo negražios fotosesijose)
• anglų - ispanų žodynėlis, kuris nuo šiol visada su manimi
• 2011m kalendorius, kuriame braukome kiekvieną čia praleistą kalendorinę dienelę

Geriausias faktas tas, kad visa tai išėjo nusipirkt už arbatpinigius, kuriuos davė Peppe aną savaitę. Stengiausi, vergavau ir man buvo atlyginta! Tik dabar jau dvi dienas nedavė man paskatinamųjų centų. Matyt todėl, kad kaip visada susifailinau ir pradariau ne tą vyno butelį, kurį reikėjo. Vietoj pigiausio pradariau brangiausią. Bėda bėdelė. Net ant kortelės užrašė, kad niekada daugiau nesumaišyčiau vynų. Normalu. Bet vis tiek jis geras, nors ir kartais atrodo, kaip visiškai crazy man, bet pats sakė, kad jis yra šuo, kuris nekanda. Visada manęs atsiprašo vakare, kad šaukė ir kad yra tiek daug darbo perdon perdon...Tai kas man belieka "todo esta bien.it`s okay".  Negaliu prieš jį pasipriešinti, kai duoda man saldainį ir dar paklausia ar turiu pinigų laisvadieniui. Dar neįsidrąsinau pasakyti "necesito dinero", bet kitą kartą taip ir padarysiu! Tegu atlygina man mano žaizdas bent jau pinigais. Sakoma, kad laimė nematuojama pinigais, bet Maljorkoj būtent tai ir padeda išgyvent.
Šiandien man lasivadienis. Miegojau iki begalybės...kol nepradėjo skambinti kažkas telefonu į mūsų kambarį. Nesupratusi, kas vyksta, pažadinau M. Ji prabunda. Sako čia telefonas skamba. Už sekundės pašoka iš lovos ir pradeda panikuot, nes pirmą kartą sulaukėme šefo skambučio į savo kambarį. M pramiegojo savo nuostabujį darbą. Kiek streso vargšei mano draugei. Bijojo net išeit iš kambario po to. Parnešiau pietums jai pyrago ir bananą, kad labai neliūdėtų, o aš tuo tarpu kaip visada prisikroviau pilną lėkštę keisto maisto. Šį kartą makaronų, keistų salotų, bandelę. Como siempre pusę maisto išmečiau laukan ir nuėjau pasiimt ledų ir arbūzo. Šiokia tokia atgaiva sielai, o dabar geriu Sangria kabake "Europa", tam kad galėčiau pasinaudoti internetu savo laisvą dieną.
Laisvadienis yra pati geriausia diena, kokią kada nors galėjau įsivaizduoti! Vakar Juaquin (virėjas) sako, tai ryt tau fiesta, Soralla? Aš tik SI SI! Baigusi darbą išbėgau persirengti ir tiesiai į Mojito party. Buvo mintis šokt tiesiai į į jūrą su visa savo gražiąja uniforma, bet mano nauja bendradarbė Nicola to visiškai nebūtų supratusi ir šiaip vos vilko kojas po darbo. Padarysiu tai manana. O jau mūsų Mojito party, tai nerealus. Barmenės mūsų apsirengusios atėniškais kostiumais. Skamba "I got a feeling that tonight`s gonna be a good night", "Sexy bitch.damn girl" ir pan. Tūsas vyksta. Šoka 10 pagyvenusių vokiečių ir visi apsimeta kaip čia smagu ir nerealu. Taigi, toks buvo mano pirmasis party Maljorkoj: Cuba Libre, 2 čekių ir vieno virėjo kompanija, 10 pagyvenusių vokiečių, tragiškai dainuojantis Juan karaoke, klaikus DJ DANY (vien vardas daug ką pasako) ir party užbaigimas prie jūros ant mėlynojo gulto. Nereali mano FIESTOS pradžia. O dabar jau kaip ir įpusėjo mano fiesta. Man liko: pusė laisvadienio, pusė stiklinės Sangrios ir dar milijonas darbo dienų, savaičių.
Ispanai juokingi tuo, kad nesvarbu, kiek kartų susitiktum su jais per dieną ar per 10min, jie visada tau pasakys "Hola, que tal?". Na taip, čia dar būtų nieko, bet kadangi aš dirbu tarp vienų diedų, tai jie manęs dar prie "Hola, que tal", visada dar prideda "tienes novio?". Turiu aš tų vaikinų visam pasauly - por todo el mundo! O jie tada, bet Maljorkoj juk neturi? Sakau turiu. Tai sako turėsi ir antrą. Dios mio, kiek galima su tais novio! ISPANAI, GO AWAY, LEAVE ME ALONE. Man reikia LIETUVIO vyro!
Baigėsi Sangria ir artėja valanada, kai reikės eiti valgyti vakarienės.
Šaukiuosi Mafijos pagalbos!
Baigiu su Michael Franti - Love invincible.

Mūsų vokiečių kaimo ypatumai:

Ispanai TIKRAI nemoka anglų kalbos. COOL DRINKS ar COLD DRINKS - COOLD DRINKS (wtf??) ir ice CREAMS??!

Mano laisvalaikis:

Kai tuo tarpu M darbe:

 

Karštai,

Š

Sangria

Karčiausia diena Maljorkoj. M laisvadienis. Man iki antros pusės darbo dienos dar taip pat liko 3,5h. Radom beveik nemokamą internetą! Jis kainuoja tik viena stiklinė Sangrios. Baisiai skanu.
Aš dar šiek tiek gyva. Šiandien sulaukiau naujos bendradarbės. Taip laukiau. Galvoju ateis jauna, mokės angilškai, galėsim pakalbnėt. Ateina čekė 24 metų, kurios anglų kaip mano ispanaų, taip kad nieko gero. Nepaisant to, vis dar karaliauju tarp savo ispanų diedų ir kaip sakant, juos linksminu. Super.

Kai viskas būna gerai arba blogai. Pirmoji savaitė Maljorkoj:

Barcelonos oro uosto pasiekimas su 25kg:

 Mėlynas nagų lakas:

 Gražioji uniforma:

 Parūris:

 Stebuklėlis:

 Bėgiojimas po viešbučio rūsius valdo:

 Pragaro virtuvė:

 Pirmas nerealusis vakaras su M ir beveik pigiausiu vynu a la playa:

 M su mūsų geriausiu draugu ir Peppes dovana - VENTILIATORIUM:



BESOS!

Š

Išsekau

Because all the freaky people make the beauty of the world.

Attention! Achtung! Dėmėsio! Ieškau laimės orie „Ones supermarket“. Can Picafort, Mallorca. Laukiu Tavęs. Taip taip - TAVĘS. Mėlynas gultas prie pat jūros. Gėlėta suknelė. Supertramp „Rosie had everyting planned“. Turiu 3, 90 eu, tad galima būtų nueiti į „diskoteką“ (kaip sako Peppe). Dar galiu paeiti savo kojomis. Pašaukus Soralla – prižadu atisliept. Prašau, greičiau kas nors atiliepkite! Į mane ką tik metė butelį vandens 10 metų neaiškus berniokas. Please, help me. Pareina keturi neaiškūs ispanai, taip kad get out of my way, ispanai marozai. Tikiuosi išlikti šį vakarą ir gal pagaliau sulaukti M kol baigs darbą 1h nakties ir kartu nueiti pastebėti žvaigždžių. Kol kas dar nė karto nepavyko to padaryti, nes nesulaukusi jos užmigdavau.

Buenos noches. Hasta luego. Hasta manana, sinoritas y sinoritos.

P.S. Peppe davė man šiandien pačią geriausią dovaną – kondicionierių (kad pralinksmėčiau, nes šį rytą sunku buvo šypsotis)!

Po truputį, po truputį,

Š.

2011 m. birželis 25 d. 22:24val

Buenos noches, guapa!

Šiandienos sąskaitoj:

• 3, 10 eu
• Peppe išmoko lietuviškai: po truputį (poco a poco). Sako, kad ispaniškai po turputį skamba negražiai (beveik kaip poco puta)
• Maljorkietiškai labas rytas – Mondia
• Pasveikinti du Juanai su santo Juano dia (gi Joninės net Maljorkoj!). Šįryt Peppė sako – virėjo vardas Juan. Aš, aišku, nesupratau kur čia užslėpta mintis. Tada man sulėtintai ispaniškai paaiškino, ką tuo norėjo pasakyti. Susipratusi, kad reikia pasveikinti savo bendradarbį, sakau jam – Cumpleanos feliz (su gimtadieniu – FAIL). Po minutėlės patyčių pasveikinau jau kaip priklauso – Feliz dia!  Vėliau ateina dar vienas Juan prie baro. Šį kartą nesusimoviau ir nepasveikinau jo su gimtadieniu, o palinkėjau geros dienos jam. Tai išgirdęs Peppe sako – eik dirbt, jis turi 4 vaikus. Normalu.
• Peppe padarė man kavos su pienu ryte. Tikrai, kad kylu jau karjeros laiptais po truputį.
• Šampanas su kolegomis po darbo. Šiandien kažkodėl ypatinga diena Maljorkoj (neišsiaiškinau kodėl). Esmė tame, kad mano bendradarbių ratą sudaro: du virėjai, Peppe ir Daniel. Vienam virėjui – Juan apie 50 metų, papuvusiais dantim, bet geraširdis, padeda man visada. Kitas virėjas – Juaquin šiaip mėmė. Daniel barmenas, kuris neturi ką veikt, nes tiesiog jo bare nėra žmonių ir kuris neturi novio, kaip man akcentavo Peppe ir kuris ateina į RESTORANĄ parūkyt. Ir, aišku, Peppe prikolistas mano šefas – didelis vyras, neslėpkime. Vienu mauku išgeriantis sklidiną taurę šampano, po to vyno ir rūkantis visur. Puiki kompanija. Šneka sau vyrukai ispaniškai. Svaido man visokius juokelius ispaniškai, kurių aš pusės nesurantu ir vis klausia – supranti? Aš tik sugebu išlement un poco. Tada dar pasityčioja iš manęs, kad nieko nesuprantu. Sakyčiau įdomus vakaras su Bendradarbiais. Kaip sakant „konferencija“.
• Sulaukiau klausimo, ar aš iš Anglijos. Pagaliau pravertė fonetikos paskaitos!
• Nebeturiu kojų. Būtų tobula, jei galėčiau jas pasikeisti prireikus. Šįryt po darbo ne parėjau į savo chatą, bet paršliaužiau, o lifte atsisėdau ant žemės ir meldžiausi, kad neįliptų koks vokietis ir nereikėtų dalintis vieta lifte.
• Prakalbau vokiškai. Aplinkybės privertė. Reikia gi įsiteikt žmonėm, kad parsineščiau namo 3 eurus.
• Flamenco (mokyklos karnavalo tipo ir Humanos stailo rūbais)
• Sulaukiau klausimo  – como esta tu novio? Normalu.
• Bare pagaliau atsirado JAUNŲ žmonių. T.y. atsirado kol kas vienas Danis, kurio darbas yra sėdėti bare, į kurį niekas neina, todėl kaip ir darbo nėra. Vis šis tas – pagaliau ne vokietis, jaunas ir kalba angliškai. Gaila, kad neteko su juo ilgai pabendrauti, nes man tai lėkščių krūva vis didėjo ir didėjo virtuvėje, kai jis norėjo su manim pabendrauti.
• Grįžulo ratai ant gulto pajūry
• 5 apgailėtinos būsenos fotkės
• Mano solo pajūry visu garsu: Atonomy and chemistry. And then it`s silly you and it`s silly me. Two steps forward and then two steps back...
• Bliuzų suknelės ištraukimas iš spintos (!!!)
• Sunkėjantys akių vokai

Kaip paskytų Peppe, BUENOS NOCHES, GUAPOS Y GUAPAS!

Š.

2011 m. birželis 24 d.

Puiki pradžia – pusė darbo arba diena kai Peppe pasakė PERFECTO.

Dar sakoma, kad rytas protingesnis už vakarą. Tai irgi pasitvirtino. Nors prabudus ryte dar norėjosi verkt ir padejuot M į ausį ir prikimšt jos galvą visokių nesąmonių. Taip ir padariau 6h ryto, kai kėliausi į darbą, o M prabudo pasilabinti, nes vakar jai grįžus 1h nakties sugebėjau jai tik išlementi labas pridvisusiu balseliu. Taigi, pasibėdavojau truputį ir iššliaužiau į savo pragaro virtuvę (tiesiogine to žodžio prasme). Išėjau keliolika minučių anksčiau, tam kad spėčiau parymoti dar ant jūros kranto.

Anksti anksti ryte, kai dar tik keletas sveikuolių vokiečių senukų būna atsikėlę ir jau turškiasi jūroj, galima patirti mažą stebuklėlį. Kai atsisėdus matai prieš akis beribę skaidriai mėlyną jūrą, medituojančius pavienius žmones, rūku dar apsitraukusius kalnus kažkur toliau,  o vėjas kedena palmes, tada 10min sėdžiu stebukle. Walking on a dream. How can I explain. Talking to my self...Taigi, toks užslėptas pliusas mano darbo. Reikia anksti keltis, tam kad patirtum stebuklą. Antras pliusas mano darbo – jis baigiasi 9h (turėtų baigtis) ir tada galima patirti antrą stebuklą prie jūros. Sėdi ant smėlėto kranto, vanduo ramiai ošia, žvaigždės plieskia, kažkur šiek tiek toliau švyturys kviečia. Tada taip pat galima patirti stebuklėlį. Sudėjus visus mažus stebuklėlius galbūt gausis vėliau STEBUKLAS (gaila, kad nepasiėmiau savo HP reikmenų rinkinuko, dabar jo labai prireiktų, nes su burtų lazdele taip pasidarbuočiau, kad maža nepasirodytų).

Taigi taigi taigi, o didžiausias šios dienos netikėtumas yra tas, kad šiandien aš jau po truputį kylu Peppes akyse. Šįryt jau mažiau susimoviau. Leido man pasidaryt kavos su pienu ir netgi liepė eit pavalgyt. O galų gale JIS pasakė PERFECTO. Šį kartą vėl parbėgau pas M. Juk mes visiškai nematom viena kitos!! Susitinkam tik nuo 12h iki 4h, einam pavalgyt pietų į kažkokį vergų sandėlį (bent jau valgyt gaunam kavinės maisto, o ne duonos su vandeniu). Todėl oficialiai skelbiam, kad pietų metas yra geriausia dienos dalis! Tos 4h yra pačios nuostabiausios, nes:

• nereikia dėvėti uniformos
• nereikia kalbėt laužyta ispanų kalba
• nereikia klausytis brouken ingliš
• einam valgyti (arbūzų, melionų, mandarinų, žele su grietinėle ir pabarstukais ir t.t.)
• galim pasiguost viena kitai
• einam gaudyt bangų
• nematau Peppes
• niekas nesako Soralla, mira. Piensa. Fijate.
• galima tieiog gulėti
• ir dar daug mažų džiaugsmelių

I saw suuuunshine today (like everyday)! Šiek tiek pagražėjo gyvenimas po pusės šiandienos. Tik dar neaišku kokia bus antroji dienos pusė, kuri prasidės lygiai už 1h ir 18min. Ooooooh, lordy, my troubles so hard...

2011 m. birželis 23 d. 16:45val.

La machina en Esapna siepre tiene que cantar (sakyčiau originaliai vergoviškai išsireikšta).

Kaip jau minėjau – puiki pradžia pusė darbo. Antra pusė šį kartą taip pat nusisekė! Kas galėjo pagalvoti, kad man gali sektis. Net aš netikėjau. Peppe tikrai geros nuotaikos šiandieną. Gavau pirmus arbatpinigius 3, 70 eurų. Buvau gera šiandien. Peppe ne tik arbatpinigių davė, bet net ir Fantos. Jaučiuosi iš Pelenės Elenytės pakilusi į aukštesnį lygmenį. Geras jausmas, neslėpkime. Parbėgau namo, pavalgiau savo suvyniotą vakarienę (nieko gero nespėjau šį kartą pagriebt: kažkokie makaronai su kažkuo, vištiena ir agurkai...tipo meksikietiška virtuvė šiandien, ha ha ha). Nejaučiu kojų. Vos paeinu. Užbėgau pas M į barą. Užtaisė man Cuba Libre. Jos viršininkas vyriausias barmenas (nepamenu vardo) pademonstravo savo puikias lietuvių kalbos žinias: tienes que darme bučinys ir davė kažkokio gėralo. Labai puikiai svaido ispniškus juokelius, kurių pusės aišku nesuprantu, bet juoktis dirbtinai jau išmokau, tai todo esta bien.

Let me take you down cuz` I`m going to strawberry field...Strawberry fields forever.

Praėjus pirmai normaliai dienai, kurią jau galima pavadint ne disastrous, bet noramal arba casi bien, pagaliau galima sugrįžt prie stebuklėlių jūros krante. Vėjas išpūs tas visas negeroves iš galvos ir Sonralla nupūs iki rytojaus ryto 6h. Pagaliau Maljorkos vėjas atpūtė Šarūnę iš kito kranto su gėlėta suknele, hipių raištuku, šalikėliu, o svarbiausia, kad nuostabusis salos vėjas nupūtė kažkur į kitą krantą mano uniformą. Pagaliau! Lygiai vidurnaktį bėgsiu ir M išlaisvinsiu iš Pelenės spastų kaip kokia fėja ir atsitempsiu čia, kad ir jai išpūstų vėjas visas negeroves. There was a lovely day...Stargazing again.

Vėjas taip pučia, kad jau net vėsu Maljorkoj ant jūros kranto...kas galėjo pagalvot. Vėjas nori mane ryškai nupūst į kitą krantą, bet aš tvirtai įsikibus į gultą ir dar nežadu niekur iš čia pajudėt.

You and me. You and me. Nobody, baby, but you and me (the sea and me). You and meeeee, babyyy...

Dainuoju viena sau a la playa. Niekam čia niekas nerūpi. Vis tiek esu įsitikinusi, kad dainuoju geriau ir bent jau įvepiančias dainas, nei parsidavėliai čia dainuojantys kavinėse apgailėtinas dainas senukams ir šnekantys vokiškai. Liūdna paklausyt. Tikrai.

So we meet again after several years. Several years of separation. Movin` on. Movin` around...say ooooooooooohhh I could never belong to you!

Kad ir kaip bebūtų blogai, būna ir blogiau, tad metu depresiją.

Su šypsena,

Š.

2011 m. birželis 23 d. 23.00h

Disastrous day

Šiandien ta diena, kai įkvėpimo nėra.
Šiandien iš vergovės parbėgau jau ne iš džiaugsmo, kad baigėsi darbas, bet iš nevilties, kad niekas nematytų. Parbėgau, nusimečiau savo *********** uniformą, kuri dar nuo pusryčių kažkieno Nutela išsitepė, bet koks skirtumas, jei jau būt bomže, tai būt iki galo. Nusimetusi uniformą, pamačiau save veidrodyje ir tada supratau, kodėl tie ispanai virėjai mano kolegos man vis liepė pasižiūrėt į savo kojas. Esmė tame, kad apsisaugoti nuo nuostabaus raudonumo man nepadėjo net pats stipriausias kremas nuo saulės (E visiškai buvo teisi, sakydama, kad grįšiu raudona ir strazdanota). Nėra ko čia ir norėt. Reikia susitaikyti su mintimi, kad Šarūnės būna baltos, o Sonrallos būna pusiau raudonos.
Svyra rankos. Pirštai atsisako rašyt. Internetas baigsis už 1,5h, nes mat nusipirkau šiandienai Wi-fi už 5 eurus. Baigsis internetas, baigsis mano ryšys su pasauliu. Nieko tokio. Šią visą vasarą pasirodo teks būti disconnected. Sonralla, mira. Sonralla, ven aqui! SONRALLA. Viena nuostabiausių kalendorinių dienelių ever. Ilgai kažkodėl aš čia aklimatizuojuosi. Ir grįžusi TIKRAI nenorėsiu dirbti kavinėje, dirbdama vis prisiminčiau savo piktąjį dėdę Peppe, kuris ir sugalvojo man Sonrallos vardą. Ir kuris gainioja mane ne tik po visą restoraną, kavinę, bet dar ir po jo požymius. O neduok tu dieve, jei užmirštu ką nors kur padėt, tai tada ir prasideda EVERY DAY, CADA DIA...tas yra dedamas ten, anas ana ten.Aqui, alli. Šiandien tikrai pasijutau kaip per filmus, kai rodo, kaip mergina ateina pirmą dieną dirbt į kavinę ir jai nutinka patys kvailiausi dalykai. Tai vat man šiandien buvo taip pat. Vietoj staltiesių atnešiau paklodžių. Pasiklydau restorano rūsiuose ir mane milijoną kartų aprėkė Peppe. O Peppe irgi įdomus. Išsitraukia "Camel" cigarečių. Užsirūko. Peleninę pasideda ant vežimėlio (kur maistas vežamas) ir varinėja su visu vežimėliu ir cigarete per restoraną. Kad jį kur galas. Metu Peppę. Breathe in. The Cinematic Orchestra - Breathe

Su sūriu vandenėliu.
Š

Graudžioji antroji dienelė

Trys disco dyvos su juodais perukais dainuoja blizgius hitus.

O šiaip tai šią dieną pavadinčiau labiau nei graudžia, jei nebūtų juokinga (dabar). Pasiekus mūsų destination tai tikrai neatrodė juokinga. Buvo taip graudu, kad net pakūkčiot teko ant savo naujos lovos svajonių saloje, o vargšė M nežinodama kur dėtis ir ką daryti tiesiog ramiai paglostė man nugarą, ramindama mane, kad viskas gerai (nors pati už valandos sakė, kad Ispanija sucks). O aš vis dėlto įsitikinau, kad nemėgstu Ispanijos. Nemėgstu ispanų. Nemėgstu ispanų kalbos. Ir kad man tikrai nelemta būti Ispanijos mergaite. Hipės (arba kaip pasakytų A „barškutės“) Maljorkoj nereikalingos. O jau kaip liūdna ir graudu dėl to!

Pirmiausia, žinoma, graudžias mano aimanėles sukėlė pirmasis susidūrimas su darbu. Apverkiamiausia jo dalis - UNIFORMOS. Pasikviečia mus mūsų naujasis koordinatorius, nusiveda į sandėliuką, kuriame iš pirmo žvilgsnio galima pasijausti kaip „Keistuolių teatro“ kostiumų nuomos punkte, o blogiausia tai, kad tai visai ne kostiumų nuomos punktas, o uniformų saugyklėlė. Storasis dėdė, pasakęs, kad turi labai daug darbo, paliko mus rinktis uniformas. Pasirinkimas toks platus ir didžiulis, kad galima krist iš koto. Pasirinkimas toks: vyriškos kelnės didžiausių dydžių, nešvarūs sijonai max dydžių, vyriški marškiniai, kurie turbūt būtų dideli ir mano tėčiui ir.....wait for it...mėlynos per didelės liemenės. Buvo smagu iki kol nepamatėme savęs veidrodyje. Uoj, pamelavau šiek tiek. Pažiūrėjus į veidrodį galima buvo bent jau iš to pasijuokti po pirmo susidūrimo su darbu. Jei būčiau viešbučio lankytoja, tai tikrai nesikreipčiau į darbuotoją, kuri atrodo kaip bomžė su per didelėm juodom kelnėm ir suglamžyta mėlyna liemene. Realybė tokia, kad vis dėlto visus tris mėnesius teks atrodyti bomžiškai ir turbūt net neprireiks mano pergrūsto lagamino rūbų, nes jei jau viešbutyje susikūriau tokį nuostabų įvaizdį, tai kam čia dar stengtis kažką pakeisti (kol kas dar bandau, persimoviau savo suknelę einant gaudyt interneto į „miestą“).

Ak tie darbai dabeliai. Po pirmos darbo dienos jaučiuosi atlikusi tiek darbų, kiek esu iš viso atlikusi per pusę savo gyvenimo. Aš aišku net nesitikėjau, kad mielieji ispanai sugebės išmokti mano vardą, tad jau pripratau prie kreipinio Sonrilla. „Sonrilla, mira!“. „Sonrilla, ven aqui!“. „Sonrilla.....“. Reikia pakeisti savo tapatybę trims mėnesiams visiškai, manyčiau. Sonrilla nuo šiol yra pati geriausia indų, grindų plovėja, padavėja, vokiečių kalbos mokėtoja (Maljorkoj beveik niekas nešneka ispaniškai, be jokių užuolankų ne Hola, o Hallo). Šarūnė – hipė atsiras nuo šiol tik nuo 9h vakaro, kai sėdės ant viduržemio jūros kranto.

Ir vis dėlto, kad ir kaip bebūtų graudu dabar jau viskas pagražėjo, nes užsidėjau savo dydžio suknelę, sėdžiu ant stebuklingo jūros kranto, kurį atrodo gal net pats Haris Poteris sukūrė, nes jis tikrai stebuklingas, o kitame krante matosi daug šviesų, kurios tik ir šaukia atlėkti pas jas ir pabėgti nuo vokiečių senukų. Kol kas dar per anksti apie tai mąstyti, nes laisvadienio Sonrillai dar nenusimato ir Pelenytė Elenytė dar ilgokai žada užsibūti mano kūne.

O dabar pagaliau galima sukurpti realų dainos „Dance naked under palm trees“ klipą! Palmių sočiai. Karčio dar labiau. Taigi, kas belieka Elenytei Pelenytei Sonrillai...Dance naked under palm trees.

Beje, interneto taip ir nepagavau. Kol sėdėjau juodukai spėjo pasiūlyti šimtą kartų savo blizgančių apgailėtinų daiktelių, laikrodžių, akinių. Ispanai dar daugiau kartų kvietė į savo kavinukes manijakiškai ispaniškai šypsodamiesi, o babajai šiaip bando prikišt protą visokio šlamšto. Štai kaip praeina pirmosios dienos svajonėse.

P.S. pliusas šioje dienoje tame, kad nebegėda ko nors paklaust ispaniškai!

Š.

Pakeliui į Ten

Pradedu su „…every flower got a right to be bloomin`”

Sėdėti ant pievutės Barcelonos oro uosto mašinų stovėjimo aikštelėje dar neteko. Pučia toks lengvutis vėjelis, visai negąsdinantis, vasariškas ir ispaniškas. Tikiuosi jis padės greičiau nudžiovinti mano ką tik nulakuotus mėlynus nagus. Turbūt keistai turėjo nuskambėti šis sakinys. Gink Dieve, aš nesu Ta, kuri siunčia linkėjimus iš San Tropezo atsistojusi prie veidrodžio vien su apatiniais. Neslėpkime, pasijaučiau šiandieną keistokai, t.y. kvailai, kai mano lagamino antsvoris dingo išėmus iš jo nagų lakus (tada pasijutau vargše mergina, kuri susikrauna visą savo saugojamą turtą kelionėne). Prisiminus visas tas spalvas, kuriomis galima šiek tiek „užmušti“ laiko oro uoste būtent tai ir padariau (vargšė aš pražuvusi mergaitė su visu savo gyvenimu, kuris sveria 25kg, nei daugiau nei mažiau).

O Barcelonos oro uoste su lakuotais nagais atsidūriau kaip ir tikėtai kaip ir nelabai. Labai tikėtai, nes su M. šią kelionę/vergovę planavome pusę metų, bet žinant faktą, jog man net pasaga neatneštų sėkmės gyvenime, tai iš tikrųjų faktas, kad dabar sėdime Barcelonoj ir laukiam skrydžio į Maljorką, kuris bus už 6h, yra beveik nerealus ir netikėtas. Lygiai prieš savaitę pabudus ryte po 2h miego, išsiunčiau savo pustuščius CV į keletą darbo vietų Vilniuje (nes jau buvau šventai įsitikinusi, jog mūsų „geriausia draugė“ Violeta iš agentūros nepaskambins su gera žinia). Jau visiškai blaiviu protu buvau susitaikiusi su mintimi, kad Vilnius nėra toks jau blogas miestas vasaros praleidimui, ypač kai turi stogelį, ant kurio leidi kiekvieną laisvą akimirką Užupyje. Ant stogo vyksta labai įdomių dalykų (kai kas sako, jog tai yra geriau už visas šventes kartu sudėjus). Ten vyko kavos, ledų ir draugų festivaliai (patys geriausi nepalnuoti). Mažiau apie tos stogus. O buvo taip, kad kai išsiunčiau savo CV, M. už poros valandų pranešė man pačią laimingiausią žinią: MES VAŽIUOJAM Į ISPANIJĄĄĄĄ!!! Jau seniai nebuvau patyrus tokio džiaugsmo. Taip taip, šokinėjau ant lovos. Rėkiau. Dainavau viena savo chatoj. Po to mano džiugesį numalšino, kai pakalbėjau su draugais, kurie neva labai jau liūdės be manęs vasarą (klausykit, bet kas tie trys mėnesiai, kai meilė širdyje liepsnoja ir grįžti šaukia!). Taigi, tokia mano istorija kaip aš atsiradau čia su mėlynais nagais, kurie berašant spėjo ir nudžiūti, o M. spėjo beveik užmigti mašinų stovėjimo aikštelėje, skambant riaumojančiam Joe Cocker`io balsui „Unchain my heart“.

Nežinau, ar gaila ar nelabai, bet galinio bilieto neturime. Atrodo, kad vasara/pasaka turėtų tęstis iki rugsėjo 15, bet juk nežinia, kur gyvenimo vingiai ir šunkeliai nuves. Pasvajoti galima, bet kaip gi mes negrįšim į savo prašmatnujį UKI, kai kursiokai išlydėjo, nubraukė ašarą, padovanojo atvirutę, kurioje parašyta, jog jau brauko žmonės kalendoriaus dieneles iki mūsų sugrįžimo ir dar alaus bokalus kelia už mūsų skrydį. Būtume turbūt visai beširdės, jei negrįžtume.

Ką tik buvo ženklas, kad metas baigti šią mano prakalbą į malonųjį skaitytoją, nes skruzdės jau laipioja ant Wordo lapo...M miega apsiklojusi gėlėta skara, nes ji žino, ką reikia daryti, norint išlikti gyvai rytoj. Aš, tuo tarpu, žinau, kad ryt iš manęs bus jau ne ką likę (eisiu.atsitrenksiu.suklupsiu.pamesiu tašes-25kg.bus sunku). Bus labai sunku, bet nieko nepadarysi, turi išgyventi, jei nori patekti i Rojų.

Gražiai užbaigiu su Led Zeppelin – Goin to California (matydama priešaky jų nuostabius garbanotus plaukus). Iki skrydžio liko 5h.

Š.